Justas Buivydas. Ar tikrai reikia mažinti komisijos įtaką „Eurovizijoje“?

Komisija į „Eurovizijos“ dainų konkursą po 10 metų trukusios pertraukos sugrįžo 2008 m. Tada pusfinalyje 9 finalistus išrinko žiūrovai, o vieną – komisija. 2009 m. pusfinalyje sistema liko tokia pat, bet komisija balsavo ir finale bei lėmė pusę viso balsavimo rezultato. Galiausiai, sistemai pasiteisinus, nuo 2010 m. tiek pusfinalyje, tiek finale turi vienodą galią. Tačiau nuo kitų metų tai pasikeis, o nors pokyčiai ir gana smulkūs, tai yra didžiausias pasikeitimas „Eurovizijos“ balsavime per daugiau nei 10 metų. Ar jie gali signalizuoti apie artėjančius didesnius pokyčius?

Lapkričio 22 d. Europos Transliuotojų Sąjunga paskelbė svarbius pasikeitimus „Eurovizijos“ balsavimo sistemoje: pusfinaliuose komisijos nebebalsuos. Ar naujasis konkurso vyriausiasis prodiuseris Martinas Österdahlis čia ir sustos? O gal planuojama sugrįžti prie sistemos, kur visą rezultatą lemia tik žiūrovai? Ir pagrindinis kylantis klausimas: ar tikrai „Eurovizijoje“ reikia mažinti komisijos įtaką?

Argumentų galima rasti tiek komisijos, tiek žiūrovų balsavimų palaikytojų pusėse.

Iš vienos pusės, pastaraisiais metais fanai ne kartą stebėjo, kaip kai kurių šalių komisijos be jokios sąžinės graužaties mainosi balais. Vienas didžiausių nukrypimų įvyko 2021 m., kai Lenkijos atstovui Rafalui San Marino komisija skyrė 12 balų, kai iš likusių 18-os šalių iš viso sulaukė tik 6 balų. 3 atkeliavo iš Graikijos, 2 iš Bulgarijos. Tuo metu Lenkijos komisijos balsavimas atrodė taip: 12 – Graikijai, 10 – San Marinui, 7 – Bulgarijai.

Tikrai banalią ir pigią dainą tais pačiais metais išsiuntusi Moldova pusfinalyje daugiau nei pusę savo balų gavo iš tų pačių, jau minėtų šalių: po 12 iš Graikijos ir Bulgarijos, 8 iš San Marino 7 iš Lenkijos. Visos likusios šalys Natašai iš viso skyrė tik 11 balų. Moldovos komisija „atsidėkojo” skirdama 12 balų Bulgarijai, 10 San Marinui ir 8 Graikijai. Tik lenkui balų moldavai pagailėjo, o gal, net ir korumpuotai komisijai, kai daina tokia prasta, nekilo ranka rašyti nei vieno balo?

Bulgarija savo 12 balų skyrė Moldovai, 10 – Graikijai. Graikų žiuri 12 taškų skyrė Moldovai, 10 – San Marinui, 8 – Bulgarijai. Sutapimas?

Žinoma, visa tai tebuvo ištikimiausių gerbėjų ir skaičiukų maniakų spekuliacijos, į kurias Europos Transliuotojų Sąjunga niekaip nereagavo. Bet šiemet situacija tapo tokia nevaldoma, kad nesąžiningą šalių balsavimą patvirtino ir patys konkurso organizatoriai. Pripažinta, jog sukčiavo ir balais keitėsi Azerbaidžano, Sakartvelo, Juodkalnijos, Lenkijos, Rumunijos ir San Marino komisijos. Kai kurių šalių vardai juk jau matyti, tiesa?

Tad nors „Eurovizijos“ organizatoriai kalba apie tai, kad konkursas evoliucionuoja, tampa vis populiaresnis ir norima daugiau galios skirti žiūrovams, panašu, kad pristatyti pokyčiai yra susiję ir su komisijų nesąžiningumu.

Dar vienu argumentu galėtų tapti tai, kad komisijos į finalą „ištrauktos“ dainos neretai buvo smarkiai žiūrovų nubaudžiamos finale: šiemet su apskritu 0 balų iš žiūrovų liko šveicaras Marius Bear, toks pats likimas 2017 m. ištiko Austriją, o 2016 – Čekiją.

Ne ką geresnius rezultatus finale šiemet pademonstravo komisijos pusfinalyje išgelbėtas Azerbaidžanas ar pernykščiai belgai, iš žiūrovų finale sulaukę tik po 3 balus. Tad natūralu, kad, kaip televizinio renginio organizatoriai, Europos Transliuotojų Sąjunga stengiasi padaryti taip, kad finale skambėtų žiūrovų mėgstamos dainos, per kurias šie nenorėtų daryti tualeto ar sumuštinių susitepimo pertraukėles.

Iš kitos pusės, atmetus sukčiavimą, komisija buvo tapusi tam tikru kokybės garantu ir pusfinaliuose „išgelbėjo“ bent kelias originalesnes, įdomesnes ar paprasčiausiai man (subjektyvu) labai patikusias dainas, kaip pavyzdžiui Belgijos „The Wrong Place“ (2021), Albanijos „Mall“ (2018) ar Sakartvelo „Midnight Gold“ (2016). Manau, kad tokių dainų pasigesime ateities finaluose, o konkurse gali sumažėti kokybiškų dainų skaičius. Taip ir vėl galėtume susidurti su rizika, link ko sparčiai buvo judama šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje: kad „Eurovizija“ pavirs cirku.

Nors pavienių atvejų būta ir anksčiau, „joke-entries“ arba „eurovizinių pokštų“ mados pradininkais galime laikyti lietuvius „LT United“.

Panašu, kad sėkmingai su „We are the winners“ pasirodęs šešetas įkvėpė ir kitus: 2007 m. suskaičiuoju 6-7 pasirodymus, kurias būtų galima laikyti „joke-entries“, 2008 m. tokių pasirodymų jau 8.  Dėl šios priežasties 2008 m. pirmą kartą ir buvo grąžinta komisija, kurios galios gerokai išsiplėtė 2010 m. Po šio sprendimo, tokios dainos konkurse ir vėl tapo pavienėmis.

Įdomus ir kitas kampas, 2013 m. neapibrėžtam laikui konkursą palikusi Turkija kaip vieną iš pasitraukimo iš konkurso motyvų nurodė būtent komisijų grįžimą į „Euroviziją“: esą ši turkus nuolat skriausdavo. Sunku nesutikti, mat 2010 m. grupė „maNga“ žiūrovų balsavime liko antra, o komisijos – tik aštunta. 2011 m. turkai pirmą kartą nepateko į konkurso finalą, o tam koją pakišo pusfinalyje 12 vietą jiems skyrusi komisija. 2012 m., dalyvaujant paskutinį kart prieš pasitraukimą, skirtumas tarp komisijos ir žiūrovų vertinimo tapo nepadorus: turkai finaliniame žiūrovų balsavime užėmė 4 vietą, o komisijos – tik 22. Tad galbūt šis taisyklių pakitimas padės susitarti su turkais ir bent šiek tiek padidinti sumažėjusį konkurso dalyvių skaičių?

Visgi baisiausia, jog tokie pasikeitimai gali būti tik pradžia artėjančių didesnių pokyčių. Juk 2008 m. komisijos integracija taip pat prasidėjo nuo smulkių pakeitimų pusfinaliams.

Jei organizatoriai tada nebūtų ryžęsi pokyčiams ir pastaruosius 10 metų finaluose būtų balsavę tik žiūrovai, konkurso istorija būtų kitokia. Pavyzdžiui 2015 m. vietoj švedo Månso Zelmerlöwo nugalėtojų statulėlę į savo šalį būtų parsivežę italai „Il Volo“. 2016 m. vietoje ukrainietės Jamalos būtų nugalėjęs rusas Sergėjus Lazarevas, o 2019 pergalę šventęs būtų ne Duncanas Laurencas iš Nyderlandų, o norvegai „KEiiNO“.

Jei dėl „Heroes“ ir „Grande Amore“ dar galėtume ir pasiginčyti, tai niekas man neįrodys, kad vietoje „1944“ pergalės verta buvo „You are the only one“, o vietoje „Arcade“ – „Spirit in the sky“. O už tai dėkingi turime būti būtent komisijai.

Tačiau iš esmės šis pokytis labai didelės įtakos konkurso dinamikai greičiausiai neturės, nes komisija ir žiūrovai pusfinaliuose įprastai sutaria dėl 8-9 šalių. Lietuvai sistemos pakeitimas taip pat į naudą, mat įprastai žiūrovų lentelėse būname aukščiau, nei komisijos, tad užsitikrinti vietą finale bus gerokai paprasčiau. Jei tokia sistema būtų galiojusi visada, 2019 m. į finalą būtų patekęs Jurijus Veklenko, 2010 – „InCulto“, bet 2011 metais finale Diuseldorfe nebūtume girdėję balsingosios Evelinos Sašenko. Ar tai skamba teisingai – spręskite patys.

Noriu tikėti, jog konkurso organizatoriai nenuspręs visiškai panaikinti komisijų balsavimo. Nors ir pats kartais nesutinku, kaip profesionalai vertina kai kurias dainas, dar labiau nesutinku, kaip tai daro žiūrovai. O žiūrėdamas į atskiras ir kombinuotas balsavimo lenteles galiu drąsiai teigti – žiūrovams reikia komisijos, o komisijai reikia žiūrovų. Tik taip maišant balus galime turėti objektyviai geriausią rezultatą.