Austėja Šarkaitė: Kai kurie aspektai „Vaikų Eurovizijoje“ turėtų keistis

Prieš kiek daugiau nei dvi savaites vyko šių metų „Vaikų Eurovizija“. Šiais metais man teko laimė pirmą kartą ją išvysti gyvai – vykau į Madridą specialiai dėl to. Ispanijos sostinėje Madride surengta „Vaikų Eurovizija“ papildė mano gyvai matytų „eurovizinių“ renginių sąrašą, kuriame jau buvo Turino, Liverpulio ir Malmės didieji konkursai.

Patirtis tikrai buvo puiki. Nuostabus jausmas pagaliau gyvai išgirsti dainas, kurias per keletą mėnesių taip prisijaukinau, kaip ir gyvai pamatyti tuos talentingus vaikus, kurių kelionę ir progresą irgi sekiau pastaruosius mėnesius. Taip pat nuostabu buvo girdėti, kaip žmonės viešumoje diskutuoja apie konkurso dalyvius, klausosi jų dainų – nepaprastas jausmas suvokti, kad yra tiek daug žmonių, besidominčių tokiu nišiniu renginiu, kaip „Vaikų Eurovizija“.

Teko ne tik pamatyti patį renginį, bet ir pabendrauti su keletu buvusių konkurso dalyvių – šiųmetine vedėja Melani, atstovavusia Ispanijai 2019 metais, ir dviejomis 2022-ųjų dalyvėmis – Sophie Lennon iš Airijos bei Chanel Dilecta iš Italijos. Išties smagu, kad ir buvę dalyviai atvyksta palaikyti kitų vaikų bei išlieka ištikimi konkursui. Tiek iš tokių pavyzdžių, tiek iš įvairaus turinio buvusių ar esamų dalyvių socialiniuose tinkluose galima matyti, kad daug kam „Vaikų Eurovizija“ tampa viena įsimintiniausių patirčių jų gyvenime, kad jie be galo džiaugiasi gavę tokią galimybę.

Tačiau ar tikrai viskas su šiuo konkursu yra gerai?

Nesutinku su žmonėmis, kurie „Vaikų Euroviziją“ savaime laiko neetišku konkursu – pavyzdžiui, teigia, kad apskritai jis neturėtų egzistuoti, nes sukuria didelį spaudimą vaikams. Manau, kad svarbu suprasti, jog tikrai spaudimą dalyvaujantys vaikai gali jausti, ir todėl suaugusių žmonių atsakomybė sukurti kiek įmanoma geresnę atmosferą ir propaguoti požiūrį, kad yra savas laikas ir darbui (pvz., rašyti dainą ar ruoštis pasirodymui), ir poilsiui. Labai svarbu ir tai, kad šis konkursas nėra kiekvienam. Tiek vaikai, tiek suaugę žmonės kai kurie yra pasiruošę save spausti iki maksimumo kokioje nors srityje, o kiti ne. Svarbu, kad vaikų dalyvavimas konkurse būtų savanoriškas ir vaikai patys norėtų (žinoma, proto ribose) sunkiai dirbti ir siekti rezultatų.

Vis dėlto nemanau, kad su „Vaikų Eurovizija“ viskas yra gerai. Galima ilgai diskutuoti apie tai, kad vaikams neduodama pakankamai laisvės šiame konkurse sukurti ir dainuoti to, ką jie patys nori, rengtis taip, kaip jiems patinka. Galima ginčytis, ar vaikai turėtų rašyti savo dainas, ar ne – viena vertus, šiais laikais dauguma dainų yra parašytos suaugusiųjų ir tai riboja vaikų kūrybinę laisvę, kita vertus – galbūt gerai, kad ant vaikų pečių nėra užkraunamas visas darbas, reikalingas pasiruošti konkursui. Tačiau kas tikrai, mano manymu, yra problema – tai faktas, kad konkurso pagrindinė auditorija, rodos, yra labiau suaugusieji, o ne vaikai. Nors nėra nieko blogo suaugusiesiems mėgti vaikų konkursą, iš to kyla labai negražus elgesys, ir pati tai pamačiau savo akimis šiais metais. 

Renginys buvo puikus ne tik dėl dainų ar atlikėjų, bet ir dėl atmosferos. Buvo smagu girdėti didelį palaikymą visiems atlikėjams, po beveik kiekvienos auštesnės, sudėtingesnės natos (kurių buvo iš esmės visuose pasirodymuose) arba aiškiau išreikštos choreografijos (pvz., Kipro dance break) žiūrovai garsiai plojo ir plojimus palydėjo palaikomais šūksniais. Smagu, kad palaikė visus, o ne tik savo tautietę Chloe DelaRosa, nors palaikymas jai ir buvo nepalyginamai didžiausias – su tuo nėra nieko blogo, tiesiog auditorija, kurioje bent 90 procentų žmonių yra ispanai, palaiko savo šalies atstovę, juolab kad Ispanijos daina tikrai patiko ir kitų tautybių žmonėms.

BET. Būčiau labai norėjusi, kad ta palaikanti atmosfera tęstųsi iki galo, o to nebuvo. Renginio pabaiga ir koks pusvalandis po renginio davė daug peno apmąstymams.

Nemeluosiu – aš, kaip ir didelė dalis žiūrovų, norėjau Portugalijos pergalės, Victoria Nicole ir jos daina „Esperança“ man patiko labiausiai, sužavėjo vokalas ir emocija, be to, jos daina yra viena iš tų, kurios su kiekvienu paklausymu vis gerėja.

Tad kai buvo paskelbta, kad laimėjo Sakartvelas, o Portugalija liko tik antra, nusivyliau. Tačiau bene pirma mintis buvo, kad yra kaip yra, visi dalyviai vis tiek yra vaikai, reikia šypsotis ir palaikyti nugalėtoją: jei jis laimėjo, vadinasi, pakankamai žmonių už jį balsavo. O antra vieta irgi yra nuostabus rezultatas, ypač šiame konkurse gerais rezultatais nepasižyminčiai Portugalijai. Ir labai gaila, kad nemaža dalis kitų žmonių taip negalvojo. Vos Sakartvelo atstovas Andria Putkaradze baigė savo nugalėtojo pasirodymą, kai jis dar buvo scenoje ir davė interviu, auditorija ėmė skanduoti Portugalijos pavadinimą, o paskui – Ispanijos atstovės vardą. Gal galima teigti, kad taip išreiškiamas palaikymas nelaimėjusiems dalyviams, tačiau tikrai nemanau, kad tam buvo tinkamas laikas tada, kai nugalėtojas dar ant scenos. Ar nereikėtų pirmiausia meilės parodyti nugalėtojui? Juolab kad net nugalėtojo pasirodymo metu reakcija buvo vangi – šiuo atžvilgiu man šių metų „Vaikų Euroviziją“ laimėjo Nyderlandams atstovavusios grupės „Stay Tuned“ narė Inkar, paraginusi žiūrovus paploti, padaryti triukšmo Sakartvelo atlikėjui. Šį momentą įmanoma pamatyti ir vaizdo įraše žemiau (maždaug nuo 2:46 sekundės).

Noriu dar kartą pasveikinti Sakartvelą su pergale. Daina – subjektyvu, bet Andria talento paneigti neįmanoma. Man jis buvo vienintelis, sudainavęs absoliučiai tobulai. Kad ir kaip puikiai sudainavo dalis kitų dalyvių, bent jau minimalių vokalinių netikslumų buvo visuose pasirodymuose, išskyrus kartvelo, bent jau mano ausims. Vizualiai pasirodymas buvo labai jautrus ir jaukus, išsiskyrė iš konteksto ir tikrai nenuostabu, kad laimėjo.

„Vaikų Eurovizija“ – renginys, kurį mėgsta tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ir labai džiaugiuosi pamačiusi jį iš arti, mano patirtis buvo tikrai puiki daugeliu atžvilgių, bet labai norėtųsi, kad kai kurių šiemet matytų aspektų ateityje nebeliktų. Kad žmonės būtų pagarbesni – fanų toksiškumo iš tikrųjų matome ir didžiojoje „Eurovizijoje“, ten jo irgi negalima toleruoti, tačiau šiuo atveju kalbame apie vaikus. Tad tikiuosi, kad situacija taisysis ir žmonės išmoks džiaugtis už kitų pasiekimus, o atlikėjai šitą dalyvavimo konkurse patirtį prisimins tik teigiamai ir iš jų išgirsime nuostabių darbų ateityje.