Donatas Montvydas: „Atrankoje į „Euroviziją“ pateikiau rizikingą pavyzdį, manau, savo pasirinkimu buvau išskirtinis“

„Eurodienos“ skaitytojams pateikiame specialųjį interviu su Lietuvos atstovu 2012-ųjų metų „Eurovizijoje“ Donatu Montvydu (Donny Montell). Dainininkas mielai sutiko atsakyti į mūsų parengtus klausimus apie „Eurovizijos“ konkursą. Dalinamės atlikėjo mintimis.

Donatai, koks jausmas aplankė, kai paaiškėjo, kad šalį „Eurovizijoje“ šiemet reprezentuosite Jūs?

Iš tikrųjų, tokie elementariausi pojūčiai yra džiaugsmas ir laimė. Atrodytų, paprasčiausi dalykai, bet jie — tikrai labai svarbūs. Būtent taip aš jaučiausi, sužinojęs rezultatus. Buvau be galo laimingas, džiaugsmas tikrai buvo didžiulis, šypsena veide. Kita vertus, džiaugiausi, kad pasibaigė visos atrankos ir bus pora dienų, per kurias galėsiu atsikvėpti, nejausdamas įtampos, „šou rėmų“, kur visgi esti konkurencija, tam tikras varžymasis ir komisijos ar kitų žmonių vertinimas.

Šiemet pirmą kartą konkurso atrankoje dalyvavote atlikdamas ne savo kūrybos dainą. Ar esate ja patenkintas?

Be abejo, aš esu labai ja patenkintas. Dainos autorius yra vyresnis žmogus, įgijęs puikų išsilavinimą keliose muzikos akademijose, viena iš jų — Vokietijoje. Tai, ką jis daro dabar, naudodamas savo žinias popmuzikoje, tokiuose festivaliuose kaip „Naujoji banga“ ir t. t. yra jo profesionalumo įrodymas. Šis žmogus — labai svarbus mano muzikinėje istorijoje. Džiaugiuosi, kad jis parašė dainą ir sutiko, kad ją atlikčiau būtent aš. Dainos autorius yra klausęsis mano dainų, be galo jomis džiaugiasi ir vertina mano pasiekimus. Mudviejų bičiulystė nesibaigė už „Eurovizijos“ ribų, bendraujame ir toliau. Aš tikrai labai džiaugiuosi, ši daina atspindėjo mano vidinę pusę, atitiko kūrybą, nes pirmoji dainos dalis yra gana lyrinė, o antroji — energingesnė, „šokinė“. Minėtieji niuansai pakankamai atitiko manuosius. Daug kas pastebėjo, kad su dainos autoriumi esame panašių balso tembrų, galima sakyti, jog netgi vokalai yra labai panašūs. Tuomet, kai klausiausi dainos „Love is blind“, pirmiausia ji mane labai sujaudino, per kūną bėgo šiurpas. Pastarieji žmogiškieji rodikliai paskatino pasirinkti būtent šią dainą ir nė kiek neabejoti jos sėkme.

Praėjo kelios savaitės po to, kai nugalėjote nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ finale. Kaip savo finalinį pasirodymą vertinate šiandien?

Dainos esmė buvo atskleista ir pateikta būtent taip, kad būtų matoma ir girdima. Apie dalykus, kurie pagražintų pasirodymą: papildomus žmones scenoje, fejerverkus, trigubą salto ore, išsilaikant ten apie minutę (juokiasi, — aut. past.), mes mąstome ir darome. Atrankos finale tikslas buvo parodyti dainą, bereikalingai neišlaidaujant fejerverkams, ugnims, aprangai. Mes padarėme klasikinį variantą, kad žmonės ir komisija nuspręstų, ar daina jiems yra tinkama. Investavimas į dainos vizualų vaizdą buvo paliktas, tokiu atveju, jei patektume į „Euroviziją“. Manau, kad esmė buvo pati daina, taigi ji ir nugalėjo. Tuometiniu mūsų komandos pasiruošimu ir atlikimu esu pakankamai patenkintas, tačiau, žinoma, mes, atlikėjai, esame maksimalistai ir bandome prikibti prie savo klaidų tiek iš vokalinės, tiek iš judesio bei vaizdinės, grafinės pusių. Tokių niuansų yra visuomet, bet mes žiūrime, taisome ir tikrai bandysime iki išvykimo į „Euroviziją“ pasiruošti dar geriau.

Ar pasirodyme, kurį pristatysite „Eurovizijoje“, Baku, bus kas nors visiškai naujo, ko atrankoje nematė Lietuvos publika?

Pasikartosiu, esmę mes tikrai paliksime tokią pat. Jei mėgintume kažką kardinaliai keisti tiek vaizdine, tiek vokaline prasme, tuomet pasikeistų pati daina ir, vargu, ar ji turėtų tokį pasisekimą. Taigi, esmę mes tikrai paliksime, bet visi niuansai: triuko pakeitimas, šviesos, rūkas ir t. t. turi būti derinami su „Eurovizijos“ organizatoriais. Pasakysiu atvirai, tai yra pakankamai sudėtingas ir tikrai labai brangiai kainuojantis dalykas. Visa tai mes įvertiname ir nusprendžiame, kokius pakeitimus galime sau leisti, nes finansines išlaidas dengiame patys, todėl šiuo metu sunku pasakyti, kas bus kitaip.

Daugelyje informacinių šaltinių minėjote, jog kaip ir atrankos į „Euroviziją“ finale, taip ir reprezentuodamas šalį Azerbaidžano sostinėje, scenoje ketinate pasirodyti vienas. Ar nepakeitėte nuomonės?

Ne, absoliučiai ne. Bent jau šią akimirką galvoju, kad viskas turėtų likti kaip buvę, scenoje pasirodysiu vienas. Iš tiesų, yra tokių dainų, pasirodymų, kuriuos atliekant reikia šokėjų, šou, fejerverkų, fanfarų, tačiau mano atveju ši daina ir jos vaizdas nereikalauja itin didelio perpildymo. Taigi, mes tikrai žadame pasilikti prie šio varianto, papildomų žmonių, t. y. pritariančiųjų vokalistų ar šokėjų, kviesti neplanuojame. Dainoje ketiname palikti esmę — vokalą ir atlikimą.

Kiekvienas atlikėjas, lipdamas į sceną, savo daina neša žinią, kurią siekia perduoti klausytojui. Kokia mintis slypi Jūsų dainoje „Love is blind“? Ką turėtų suprasti, pajausti žiūrovai, klausydamiesi Jūsų dainos?

Suprasti, konkrečia prasme, galbūt nieko, tiesiog tai yra daina apie tai, ką mes kiekvienas išgyvename, ką esame patyrę. Kai daug laiko praleidžiame jausmuose su žmogumi, nesvarbu, kas tai būtų: šeimos nariai, antroji pusė ar vaikai, bėgant laikui visa tai tampa rutina. Dėl šios priežasties mes pradedame nematyti, nepastebėti daugelio dalykų, todėl viskas nukenčia. Savo dainos žinute noriu pasakyti, kad stabtelėtume ir pažiūrėtume, ar, iš tiesų, viskas yra taip, kaip norėtųsi. Galbūt mes kažko nematome, nevertiname ir gražiuose dalykuose įžvelgiame vien tik negatyvumą.

Galbūt galite trumpai nupasakoti, kokia istorija užkoduota dainai „Love is blind“ parašytame tekste? Apie ką dainuojate?

Kadangi anglišką dainos tekstą ir pradinę mintį rašiau ne aš, negaliu tiksliai pasakyti, kokia istorija užkoduota jame, tačiau esu parašęs lietuvišką tekstą. Idėją ir mintį palikau tokią pačią, kurioje teigiama, kad meilė yra akla. Dainos tematika paremta santykiais tarp dviejų žmonių. Dar kartą įvardinsiu, tai nebūtinai susiję su antrąja puse, tie santykiai gali būti tarp tėvų, vaikų. Laikui bėgant, santykiai vienas su kitu keičiasi. Į tam tikras aplinkybes, atsakymus, rezultatus pradedame reaguoti kiek kitaip nei, tarkime, prasidedant draugystei ar pažinčiai. Šie dalykai yra neišvengiami, nes mes keičiamės ir pradedame kitaip vienas kitą matyti, vertinti. Visa tai turi negatyvią ir pozityvią pusę, tačiau pirmiausia kalbama apie negatyviąją. Tuomet, kai daug laiko praleidžiame su žmogumi, nepastebime gražių dalykų, pradedame skųstis, nematome savo klaidų ir tik tada, kai prarandame žmogų, imame suprasti, ką praradome. Šios dainos tikslas, kad žmonės susimąstytų apie pastaruosius dalykus, tačiau tikrai nesiekiama nieko pamokyti.

„Eurovizija“ yra dainų konkursas, tačiau praktika rodo, kad į šou elementus taip pat kreipiamas itin didelis dėmesys. Savo pasirodyme specialaus šou nerengėte, ar tikite, kad vien tik nepriekaištingas atlikimas be šou detalių gali pavergti Europą?

Nėra jokių standartų, į kuriuos žvelgiant būtų galima pasakyti, kas pavergs Europą, o kas — ne. „Eurovizija“ yra dainos konkursas, o šou — tik pridėtinis elementas, todėl didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas dainai ir jos atlikimui. Yra du dainų tipai: viename jų reikalingi šokėjai, fejerverkai ir galbūt nereikalingas dainavimas, viską atperka šou, kitame — galima tiesiog išdainuoti savo sielą, būnant scenoje vienam ir nemąstant apie papildomas šou detales. Atrankoje į „Euroviziją“ pateikiau rizikingą pavyzdį — kai dauguma naudojo tam tikrą atributiką: daiktus, žmones, aš scenoje buvau vienas, užrištomis akimis beveik pusę dainos, manau, savo pasirinkimu buvau išskirtinis. Labai sunku vertinti šiuos dalykus, kasmet gali būti vis kitaip. Reikia orientuotis ne į tai, kas buvo daryta ar tai, kas bus daroma, svarbiausia — kreipti dėmesį į atlikimą, idėjas, užsitikrinti sau gerą savijautą. Reikia siekti, kad daina atlikėjui nebūtų tarsi svetimkūnis. Vaizdas, atlikimas, pojūtis turi sudaryti bendrą visumą.

Jūsų sceninės aprangos derinyje dominuoja tamsios spalvos. Ar neketinate keisti spalvinės gamos derinio, pasirinkdamas šiek tiek šviesesnius atspalvius? Ar vis dėlto liksite ištikimas klasikinei juodai?

Mes tikrai pasiliksime prie klasikinio derinio. Dėl spalvų dar nežinau, rūbų pasirinkimas yra derinamas su asmeniniu stilistu. Manau, kad esmės nekeisime, su šortais išeiti neketiname (juokiasi, — aut. past.), dominuos klasikinis stilius. Dar nenusprendėme, ar tai bus frakas, ar kostiumas. Spalvų, tikriausiai, taip pat nekeisime, juodo aksomo medžiaga atrodo prabangiai ir pakankamai tinka dainoje.

Savo „eurovizinį“ kūrinį „Love is blind“ įrašėte ir kitomis kalbomis. Kokiomis kalbomis atliekamas dainos „Love is blind“ versijas pateikėte klausytojams?

Yra keturios „Love is blind“ versijos: lietuviška, angliška, rusiška ir gruziniška. Visos keturios kūrinio versijos yra patalpintos mano oficialiame muzikinio tinklalapio „Youtube“ kanale, ten kokybiškų dainos garso įrašų gali klausytis visi.

Ar rašant tekstus skirtingomis kalbomis tai pačiai dainai, pagrindinė mintis išlieka ta pati? Juk ne paslaptis, kad mėginant verti tekstą į kitas kalbas, visuomet reikia kažką keisti, pridėti ar visai atmesti. Ar daug esminių pakitimų atsirado Jūsų dainos versijose?

Esmė ir pati mintis tikrai nekito. Kadangi ne pirmą kartą su tuo susiduriu, tai aš negaliu parašyti apie kiemą, kiemo draugus ir galiausiai pridėti meilės temą. Tematika išlieka ir išliko visur. Tiesioginio vertinio niekuomet nedarau, stengiuosi panaudoti tik vieną kitą frazę tam, kad palikčiau mintį, o posakius sukuriu naujus. Visų dainos „Love is blind“ versijų pavadinimai skirtingi, tačiau juose slypi ta pati mintis.

Jei atsitiktų taip, kad šiemet Jūs nugalėtumėte „Eurovizijoje“, kaip manote, ar mūsų šalis pajėgtų surengti tiek daug išlaidų reikalaujantį renginį?

Aš manau, kad tikrai pajėgtų. Padaryti įmanoma viską, tik reikia gerų strategų. Jei įvyktų taip, kad laimėčiau, pirmiausia reikėtų apmąstyti finansines galimybes ir surasti žmones, kurie sutiktų būti atsakingi už šio renginio organizavimą. Žodžiu, tai yra daug atsakomybės reikalaujantis dalykas, todėl Seime reikėtų surengti atskirą posėdį, tačiau, šiuo atveju, negaliu nieko tiksliai pasakyti, nes nelabai nusimanau tokiuose reikaluose. Mano nuomone, Lietuva tikrai neatsisakytų idėjos surengti „Euroviziją“.

Ar nebijotumėte dvejopos žmonių reakcijos? Laimėjus visuomet sveikinama, tačiau atėjus laikui rengti „Euroviziją“, Lietuvoje neabejotinai kiltų nepasitenkinimo banga, juk šalies ekonomika gana silpna.

Kaip dainininkas aš atlieku savo misiją. Mano misija yra pozityvi ir teigiama, todėl būtų neteisinga, jei išvykęs reprezentuoti šalį ir atvežęs laimėjimą, už tai dar „gaučiau malkų“. Mano motyvacija tiek savo, tiek tautos atžvilgiu yra gera ir aš sau tokių klausimų neužduodu. Jei mes atsisakytume, tai galbūt dėl finansinių dalykų, tačiau mano, kaip dalyvaujančio atlikėjo, kaip žmogaus motyvacija su tauta nesusijusi. Pirmiausia šaliai atstovauju kaip žmogus ir žinau, kad mano motyvacija yra pakankamai gera, pozityvi ir nešanti teigiamą žinutę. Jei aš laimėsiu, tikrai nesigraušiu, o džiaugsiuosi už visus: už savo tautą, šalį ir už save patį. Koks būtų mūsų sprendimas, priklausytų nuo to, kiek galėtume sau leisti.

Kaip sekasi ieškoti finansinių šaltinių „Eurovizijos“ pasiruošimui? Kokios pinigų sumos (apytiksliai) reikėtų, kad būtų įgyvendinta Jūsų komandos sumanyta pasirodymo idėja?

Finansų pats netvarkau, todėl negaliu pasakyti, kiek jų turime. Viską reikia ieškotis patiems, mano nuomone, tai yra pakankamai skaudi ir nesąmoninga realybė, nes tenka iš asmeninių santaupų pirktis sceninius rūbus bei visą kitą, ko reikia pasirodymo atlikimui. Kiek pinigų prireiks pasirodymui, dabar pasakyti negaliu, nes vis dar vyksta pasiruošimo darbai. Galiu pasakyti tik viena, mes su komanda ieškome rėmėjų, kurie galėtų pagelbėti „Eurovizijoje“.

Dėkojame Donatui Montvydui už pokalbį ir linkime sėkmės „Eurovizijoje“!

Berta Banytė | Eurodiena.lt