Mano pirmoji „Eurovizija“: apibendrinimas

Praėjo jau dvi savaitės nuo 2022-ųjų „Eurovizijos“ finalo. Vis dėlto įspūdžiai neblėsta. Tiesą sakant, turint omeny, kad pirmą kartą viską mačiau iš arti, net neabejoju, kad to nepamiršiu visą savo likusį gyvenimą. Ir šį kartą, prieš galutinai užbaigiant šiųmetinį sezoną, nusprendžiau pasidalinti, kokie momentai visgi buvo įsimintiniausi ir, svarbiausia, ką patarčiau kitiems, pirmą kartą keliaujantiems į „Euroviziją“.

Pradėti, manau, reikėjo nuo to, kad aštuonerius metus svajojau „Euroviziją“ pamatyti iš taip arti. Tad akivaizdu, jog visa tai paliko neišdildomą įspūdį, kad ir kokių problemų kilo organizavime, kalbant apie scenos išpildymą, kamerų darbą ir kitas plačiai aptartas problemas. Kalbant apie organizaciją pačiame Turine, negaliu pasakyti, ar ji buvo gera, ar nelabai, nes neturiu, su kuo palyginti. Kas galbūt užkliuvo iš šiek tiek neigiamos pusės, tai kad nemaža dalis savanorių nekalbėjo angliškai ar kalbėjo labai prastai – keista, kad jiems nėra keliamas toks reikalavimas, turint omeny, kad „Eurovizija“ yra tarptautinis renginys ir didelė dalis delegacijų, žurnalistų ar tiesiog žiūrovų nekalba itališkai. Kitas aspektas, kuris galbūt šiek tiek nuvylė, tai, pavyzdžiui, nesusipratimas dėl pirmosios generalinės antrojo pusfinalio repeticijos, kurią stebėjau arenoje. Viskas buvo be galo smagu, negalėjau atsidžiaugti, kad repeticiją galėjau žiūrėti gana arti scenos ir visiškai iš priekio – gavau tiesiog tobulą vietą. Tačiau buvo keista, kad repeticijai nepasibaigus žurnalistai buvo išvaryti – kilo nesklandumų, su tam tikras techniniais dalykais, matyt, buvo nesusitvarkyta. Dėl kitų dalykų, susijusių su organizavimų, negaliu labai pakomentuoti, nes, kaip minėjau, tai man buvo pirmas kartas  ir neturiu, su kuo palyginti.

Vis dėlto, noriu išskirti pagrindinius dalykus, kurie kelionę man padarė tokią nepamirštamą ir dėl ko labiausiai džiaugiuosi, kad padariau ir įgyvendinau.

• Atidarymo ceremonija. Nežinau, kiek tai lėmė faktas, kad šis įvykis visgi buvo pačioje mano kelionės pradžioje, kai viskas dar buvo be galo nauja ir kiekviena išgirsta „eurovizinė“ daina ar kiekviena pamatyta dekoracija kėlė itin audringas emocijas. Bet tai galiausiai ir išliko vienu įsimintiniausių įvykių. Nerealus jausmas būti visai šalia pagrindinio veiksmo, iš itin arti matyti absoliučiai visus šių metų „Eurovizijos“ dalyvius, gana garsiai girdėti dainų ištraukas, pabendrauti su žurnalistais iš kitų šalių. Galų gale, pats svarbiausias dalykas – pavyko pakalbinti dalyvius! Ir tai davė ne tik kiek įdomesnio turinio „Eurodienai“, bet ir pasididžiavimą, kad teko kalbėtis su be galo talentingais ir darbščiais žmonėmis, kurių kelią sekiau nuo pat gruodžio, sausio ar vasario, ir su kuriais atradau tam tikrą ryšį. Neapsakomas jausmas yra kalbėtis bei fotografuotis iš esmės su savo idealais. Jaučiau, kad ypač pradžioje, bendraujant su keliais pirmais dalyviais, iškaito veidas ir negalėjau nustygti vietoje. Kad ir kaip džiaugiausi visa šia pusantros savaitės patirtimi, tokio emocijų pliūpsnio, manau, niekada nebeturėjau.

• Apsilankymai „Euroklube“. Ten teko būti du kartus – pirmadienio ir ketvirtadienio vakarus. Nesu vakarėlių žmogus, tačiau svarbiausias dalykas, ką supratau – kai tam tikroje erdvėje grojama vien tik „eurovizinė“ muzika, labai lengva pasijausti kaip namuose. Vienos dainos patinka labiau, kitos mažiau, tačiau tai tampa nebesvarbu. Pirmą kartą patyriau tokią atmosferą, kur ne tik muzika yra „eurovizinė“, bet ir supratau, kad visi žmonės yra konkurso gerbėjai, kaip ir aš. Kasdieniame gyvenime, jei kur viešumoje skaitau ką nors apie „Euroviziją“, esu linkusi to pernelyg akivaizdžiai kitiems nerodyti ir nepasakoti, ne dėl to, kad, pavyzdžiui, būtų gėda, o dažniausiai dėl to, kad aplinkiniams tai nebūtų įdomu, o kartais ir situacija yra netinkama, bet čia supratau, kad yra viešų vietų, kur viskas sukasi apie „Euroviziją“. Ir tai turiu omeny ne tik „Euroklubo“ kontekste.
• Galimybė netikėtai spaudos centre susitikti su dalyviais. Spaudos centras man tikrai nebuvo vien tik darbas, tam tikros užduotys, kurias turiu atlikti. Mėgavausi kiekviena ten praleista akimirka – nuostabi atmosfera, kur visi žmonės veikia ką nors, susijusio su „Eurovizija“, visi čia yra dėl daugmaž to paties tikslo, čia galima rašyti straipsnius, ruoštis interviu, kalbinti dalyvius, dalyvauti spaudos konferencijose, stebėti generalines repeticijas bei transliacijas, taip pat – pamatyti dalyvį ar delegacijos narį yra tiesiog kasdienybė. Nežinau, ką kiti galvoja apie tokį scenarijų, bet man tai visiškai nepatirtas dalykas. Po kurio laiko nustojau ypatingai stebėtis pamačiusi kiekvieną dalyvį ar juolab delegacijos narį (juos atpažinti galima pagal užrašus, esančius ant akreditacijų kortelių). Ir vis dėlto visą gyvenimą širdyje nešiosiuosi tas akimirkas, kai pietavome kartu su italų komentatoriumi, pamačiau koridoriuje dainuojančius Sakartvelo atstovus „Circus Mircus“ ar netikėtai sutikau norvegus „Subwoolfer“ ir su jais pasidariau nuotrauką.

• Pirmo pusfinalio, finalo ir antro pusfinalio generalinės repeticijos stebėjimas arenoje. Manau, čia net nereikia komentarų – akivaizdu, kad tai bet kuriuo atveju išliktų vienas įsimintiniausių momentų. Bilietus į tiesiogines transliacijas tam ir pirkau – kadangi supratau, kad turiu galimybę šiais metais nuvykti į „Euroviziją“, gavau akreditaciją, pagalvojau, kad būtų visiškai nuostabu iš tos patirties pasiimti ir dar daugiau bei nusipirkti bilietus. Ypač į finalą. Pirmos bangos metu bilietų į finalą gauti nepavyko, tačiau pavyko antros bangos metu. Bilietą į pirmą pusfinalį irgi gavau netikėtai – perduodu nuoširdžiausius linkėjimus žmonėms, kurių dėka gavau. Kalbant apie pačią patirtį, tai pirmojo pusfinalio metu, kai tik įžengiau į salę ir pamačiau scenos konstrukciją gyvai pirmą kartą, apsiašarojau. Ir maždaug pusę transliacijos, o gal per kažkur dešimt pirmų pasirodymų, nuolat graudinausi. Buvo tikrai nelengva suprasti, kad dabar jau tikrų tikriausiai, mano svajonė net ne tuoj išsipildys, o jau išsipildė. Kas dar buvo labai smagu, tai kad visus tris kartus arenoje sėdėjau visiškai skirtingose vietose, pasirodymus mačiau iš labai skirtingų kampų. Vienas iš galbūt juokingesnių dalykų yra tai, kad finalo metu Armėnijos pasirodymą mačiau labai prastai – nemačiau viso veiksmo tame baltame kambarėlyje, išskyrus pasirodymo pabaigoje, kai jis buvo sukamas. Pusfinalio metu, tiesa, jis matėsi tikrai gerai, nors irgi ne visos jo pusės. Tad tokio tipo pasirodymų pastatymai nėra patys parankiausi žiūrint arenoje, kad ir kaip įspūdingai atrodo per televiziją. Visgi buvo įdomu tai pamatyti. Taip pat buvo nuostabu antrojo pusfinalio generalinę repeticiją žiūrėti visiškai iš priekio ir mėgautis apšvietimo detalėmis kaip niekada anksčiau.

• Galimybė apžiūrėti miestą. Turine pavyko laiko skirti ne tik „Eurovizijai“, bet taip pat ir turistinėms pramogoms, ypač rytais. Nieko ypatingo nenuveikiau, tačiau gyvenau visai netoli centro ir tai leido gana gerai su būtent centru susipažinti. Pavyko nueiti ir į keletą muziejų. Taip pat maloniai nustebino tai, kad buvo organizuojama nemažai ekskursijų, edukacinių programų būtent akredituotiems žurnalistams, ir viena tokia galimybe pasinaudojau. Manau, kad kiekvienoje kelionėje, kad ir koks būtų jos pagrindinis tikslas, labai naudinga yra bent kažkiek laiko skirti susipažinimui su miestu ar valstybe, lankytinais objektais ar kitomis įdomybėmis. Neaišku, ar tokia proga dar kada pasikartos.

• Žurnalistų reakcija į pasirodymus. Vienas iš momentų, kuriuos tikrai prisiminsiu visą gyvenimą – ta akimirka, kuomet pirmąkart įžengiau į spaudos centrą. Man labai pasisekė tai padaryti būtent tuo metu, kai repetavo (turėjo antrąją asmeninę repeticiją) Ispanijos atstovė Chanel. Tuo metu bet kokia „eurovizinė“ daina viešumoje mane stebino, ypač dar ir rodomi pasirodymai, kadangi buvau ką tik atvažiavusi į Turiną ir beveik dar nieko nemačiusi, be to, tai buvo ir pasirodymas, sukėlęs bene stipriausias reakcijas. Tai jautėsi ne tik internete, tarp konkurso gerbėjų, bet, ko gero, dar labiau ir tarp žurnalistų – kaip gyva nepamiršiu, kokios reakcijos ispanės repeticija sulaukė tą dieną spaudos centre. Žinoma, labai patiko ir, pavyzdžiui, antrojo pusfinalio antrą generalinę repeticiją stebėti spaudos centre ir stebėti, kokias reakcijas sukelia kiekvienas pasirodymas.
• Netikėti nemokami koncertai. Kartais itin ilgai laukiame, kol koks nors mėgstamas atlikėjas atvažiuos į Lietuvą ar kitą šalį, kur nuvykti mums patogu. O čia galima daugybę nuostabių atlikėjų pasirodymų gauti tą patį vakarą ir dar visiškai nemokamai. Antrąjį pusfinalį stebėjau „euroviziniame“ kaimelyje, kur ir iki tol vyksta daugybė renginių bei koncertų. Ten atvykau anksčiau, tačiau programos tiksliai nebuvau mačiusi, ir visai netikėtai gavau neeilinę progą pasiklausyti net trijų „Eurovizijos“ nugalėtojų – tą dieną po kelias dainas atliko Loreen, Duncan Laurence ir Conchita Wurst. Taip pat, tą pačią dieną tiesiog vaikščiojau po miestą, ir visai netikėtai teko pasiklausyti Latvijos atstovų „Citi Zēni“, koncertuojančių bene garsiausioje Turino aikštėje.
• Diskusijos apie „Euroviziją“ su atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Apskritai tikrai negaliu pasigirti, kad užmezgiau ypač daug pažinčių, tačiau tam tikru momentu padiskutuoti apie „Euroviziją“ su žurnalistais ar tiesiog atsitiktinai sutiktais žmonėmis, net nebūtinai besidominčiais „Eurovizija“, buvo nuostabu. Bus, ką prisiminti. Dažniausiai turiu džiaugtis tomis keliomis savaitėmis, pvz., „Eurovizijos“ savaitę ir keleta dienų po jos, kai konkursas beveik visiems yra įdomus ir galima padiskutuoti su vienu ar kitu žmogumi, o čia apie tai šiuo metu kalba visi. „Eurovizija“ žmonėms tampa įdomi bent jau dėl to, kad ji vyksta tame mieste. Jaučiausi esanti ten, kur turėjau būti jau seniai. Pagaliau sutikau bendraminčių, labai panašiai galvojančių.

Mano padarytos klaidos ir dalykai, kuriuos kitą kartą daryčiau kitaip:

• Balsavimas būnant užsienyje. Gal skamba ir juokingai, bet nebuvau įsitikinusi, kokia yra situacija su balsavimu būnant užsienyje. Iš esmės nėra taip, kad sužinojau kažkokią naujieną, tik visos tvarkos tiksliai nežinojau ir pernelyg nesigilinau. Bet esmė tokia, kad reikėtų susiveikti tos šalies, kurioje vyksta, telefono kortelę, norint balsuoti už savo mėgstamiausias dainas ir pasirodymus. Taip pat gana aktualu ir tai, kad, žinoma, tuomet galima balsuoti ir už Lietuvą. Man buvo ganėtinai gaila dėl to, kad apskritai už nieką negalėjau balsuoti – jei atvirai, paskutinį kartą už nieką nebalsavau 2013-aisiais, kai dar net ypatingai nesidomėjau „Eurovizija“.
• Laiko planavimas. Būtent šioje vietoje padariau daugiausiai klaidų. Apie būsimą kelionę galvojau be galo daug, bet nepasakyčiau, kad tai peraugo į realius planus, veiksmus kuriant tam tikrus planus, ką veiksiu kiekvieną dieną. Ir to pritrūko. Tik eigoje, realiu laiku ėmiau suvokti, kaip geriausia pasielgti, kada eiti į vieną ar kitą vietą, kad ir padoriai išsimiegočiau, ir pakankamai daug nuveikčiau. Kadangi „Eurovizijoje“ beveik viskas prasideda iš esmės popietę (15 val. Italijos laiku prasideda pusfinalių dieninės repeticijos, finalo – anksčiau, bet nelabai ankstyvą rytą), koją pakišo tam tikro plano rytui ar pirmai dienos pusei neturėjimas. Žinoma, proto ribose, bet tai būtų padėję geriau žinoti, kas manęs laukia, kada reikėtų keltis, per kiek laiko susiruošti ir pan. Sakykim, kaip praleisti laiką iki generalinės repeticijos. Nes mano atveju, jei ir turėjau laiko kokiam muziejui ar kitai turistinei pramogai, tai dariau pakankamai skubėdama dėl kitų numatytų reikalų. Pvz., šeštadienį miegojau netrumpai ir užtruko laiko, kol papusryčiavau ir susiruošiau, ir tuomet spėjau nueiti į Turino nacionalinį kino muziejų, bet ten pabūti galėjau labai neilgai, galbūt trumpiau nei norėtųsi, nes netrukus buvo planuota tiesioginė transliacija „Eurodienoje“. Be to, prieš tai tiesiog vaikščiojau aplinkui, ir šiaip nėra lengva numatyti, kiek užtruksiu būtent kelionėje. Na, ko gero, tai normalu, turint omeny, kad miesto visgi nepažįstu. Dėl to, kad kelionėje vis užtrukdavau ilgiau nei planuodavau, turėjau ir daugiau keblumų nuvykstant ten, kur reikia. Tad galbūt geriausia būtų turėti kažkiek laiko atsargai – išskyrus atvejus, kai tam tikru metu darau kažką tikrai svarbaus. Visa tai ypač aktualu žmonėms, nepasižymintiems punktualumu – tokiems, kaip aš.
• Geresnis supratimas, kaip apskritai viskas vyksta. Galbūt nieko su tuo ir negali padaryti, yra kaip yra. Visgi apie „Eurovizijos“ žiūrėjimą arenoje, spaudos centrą, įvairius renginius ir kitus dalykus tebuvau girdėjusi iš kolegų ir kitų žmonių, turėjusių tokią patirtį. Tai pačiam patirti niekada nėra tas pats, kas išgirsti iš kitų. Juolab kad kiekviena „Eurovizija“ yra kitokia vien jau dėl to, kad vyksta skirtingose valstybėse, su orgnizavimu dirba kiti žmonės ir pan. Tačiau manau, kad visgi susiplanuoti, ką norėčiau veikti, kaip ką įgyvendinti, reikėjo geriau. Tai būtų padėję, pavyzdžiui, ir geriau susivokti savo mintyse – apskritai suprasti, ko aš nežinau ir nesuprantu, ką noriu sužinoti, klausti kitų. Esu labai dėkinga kolegoms už visus patarimus ir pagalbą, tačiau manau, kad labai svarbu yra visko dar daugiau išklausinėti, kas tik tais klausimais galėtų padėti, tačiau taip jau yra, kad neretai aš tiesiog nežinau, ko paklausti, nors man iš esmės niekas nėra aišku. Kitam kartui bus aiškiau, nes jau turiu patirties, tačiau vykstantiems pirmą kartą tikrai patariu kreiptis pagalbos į kitus.
• Neplanuotos ir nebūtinos išlaidos. Labai naudinga transportą susiplanuoti iš anksto, susižiūrėti tvarkaraščius, suprasti, kokias programėles geriausia tam naudoti, susigaudyti, kaip pirkti bilietus. Ne tokią ir mažą dalį sumokėjau už traukinį, į kurį pavėlavau ar kuris dėl streikų buvo atšauktas, taip pat teko ir nusipirkti bilietą į ne ten važiuojantį metro ar tiesiog nuvažiuoti ne į tą pusę. Taip ne tik gaištamas laikas, bet ir išleidžiama daugiau pinigų.

Šiokie tokie juokingi ir nereikšmingi pastebėjimai:

• Tai buvo pirmoji „Eurovizija“, kuri man vyko ne 22, o 21 valandą. Be to, nors, atrodo, esu pratusi keliauti po Europą ir būti centrinės Europos laiko juostoje, viskas buvo ganėtinai keista. Galbūt dėl to, kad tiesiogines transliacijas, aptarimus vis tiek planuodavome Lietuvos laiku.
• Buvo ganėtinai juokinga, kai spaudos centre vienų kolonėlių garsas nuo kitų atsiliko bent keliolika sekundžių. Tas pats, jei neklystu, buvo ir su kai kuriais ekranais.
• Išties nustebau, kad spaudos centro užkandžių bare pardavinėjo netgi alkoholinius gėrimus – net neabejoju, kad Lietuvoje ir kai kuriose kitose valstybėse to nebūtų. Tas pats pasakytina ir apie nemokamas vyno degustacijas akredituotiems žurnalistams.

• Iš atidarymo ceremonijos parsivežiau ne tik neišdildomus įspūdžius, bet ir plunksną, nukritusią nuo Australijos atstovo Sheldon Riley apdaro.

Na, ir kiti patarimai, kurių duočiau kitiems, planuojantiems pirmą kartą vykti į „Euroviziją“:

• Svarbiausia mėgautis. Nesvarbu, ar vykstate kaip žurnalistas, savanoris, delegacijos narys, ar tiesiog kaip žiūrovas, labai svarbu yra pasimėgauti. Jeigu turite kažkokių atsakomybių, darbų, juos reikia padaryti, tačiau pasimėgavimas, neperdegimas yra svarbiausia. Taip pat manau, kad itin svarbu per daug nebijoti kažko nepamatyti, kažkur nenueiti, kažką praleisti. Svarbiausia yra kurti prisiminimus, o jie išlieka dėl to, kas įvyko, o ne ko nepavyko padaryti. Nepasiduoti tam, kas angliškai vadinama „fear of missing out“. Jei į kokį nors renginį nepavyksta nueiti, nes, pvz., pavėlavote, to tikrai neprisiminsite po kelių mėnesių. Atmintyje išliks tai, ką pavyko nuveikti. O viena didžiausių mano klaidų dar ir buvo ta baimė kažką praleisti ir kažko nepadaryti.
• Nusipirkti lietuviškos atributikos – nusotabus jausmas, kai gatvėje prieina žmonės ir giria Lietuvos dainą, atlikėją, sveikina patekus į finalą ar tiesiog sveikinasi.
• Tai yra patirtis, kelianti be galo daug emocijų. Tad man labai padėjo tam tikros rutinos rytais palaikymas – tas pats, ką darau namuose, kad tiesiog išlikčiau, kaip sakoma, ant žemės. Emocijos yra nuostabu, tačiau man reikėjo ir nusiraminti, susivokti, kas vyksta.
• Labai geras patarimas yra kiek įmanoma daugiau fotografuoti ir filmuoti. Žinoma, tokia svarbi patirtis išlieka ir galvoje, tačiau žiūrėti nuotraukas ar vaizdo įrašus norint viską prisiminti ir išgyventi iš naujo yra viena mano mėgstamiausių veiklų šias dvi savaites, kai jau esu namuose.

Norėčiau dar parašyti kokį nors apibendrinimą, bet labai nelengva visa tai sutalpinti į kelis sakinius. Vis dėlto pabandysiu.  Tai iš esmės didžiausią įspūdį paliko momentai, kai ką nors pamačiau ar ėmiau daryti pirmą kartą – ar tai būtų susitikimas su dalyviais, ar dekoracijų, ar scenos pamatymas. Labiausiai įsiminė transliacijų žiūrėjimas arenoje, laikas, praleistas „euroviziniame“ kaimelyje, atidarymo ceremonija. Ko tikrai nepadariau gerai, tai nesusiplanavau laiko, nesusižiūrėjau transporto, nepavyko išvengti nebūtinų išlaidų. Tad dabar labai laukiu kitos kelionės į „Euroviziją“, dėl kelių priežasčių. Pirmoji, žinoma, yra tai, kad vieną kartą paragavęs negali sustoti. Kita – bus galimybė ištaisyti savo klaidas, galėsiu turėti sklandesnę kelionę, produktyviau dirbti ir labiau atsipalaiduoti. Na, o svarbiausias dalykas, ką patarčiau kitiems, kurie dar tik planuoja tai patirti – svarbiausia mėgautis, kiek įmanoma susiplanuoti veiklas, taip pat į visokias nesėkmes žiūrėti kuo paprasčiau ir priimti tai kaip natūralų dalyką, nežiūrėti į tai vien iš neigiamos pusės.

Kad ir kaip bebūtų, mano pagrindinė žinutė – svajokite atsargiai, nes svajonės pildosi.

Geros vasaros visiems!