Mano pirmoji „Eurovizija“: kelionės finišo tiesioji

Sveiki, brangūs skaitytojai. Kiek anksčiau papasakojau, ką man reiškia „Eurovizija“, ką man reiškia ją stebėti gyvai, tuomet rašiau, kaip sekėsi atvykti į Turiną, ką nuveikiau pirmomis dienomis bei pusfinalių laikotarpių. Tačiau iki šiol nekalbėjau, kaip sekėsi po to – penktadienį bei šeštadienį, dvi paskutines sezono dienas, bei kaip sekėsi grįžti namo.

Pradėkime nuo to, kad žurnalistams Turine buvo organizuojama ne viena edukacinė programa, sunku net išsirinkti bei rasti viskam laiko. Prisipažinsiu, norėjau tikrai daug kur sudalyvauti, bet laiko neatradau, arba tiesiog nepavyko pakankamai gerai visko susiplanuoti. Vis dėlto ką pavyko padaryti, tai nuvykti į Palazzo Madama rūmus, kur vyko vyno degustacija. Nesu vyno mėgėja, toli gražu, tačiau manau, kad jis yra svarbi Italijos kultūros dalis, be to, norėjau gauti kokios nors patirties ir ji vyko tiesiog tuo metu, kai buvau laisva, tad negalėjau atsisakyti sudalyvauti. Ir tikrai patiko. Taip pat rūmuose buvo galimybė ir apžiūrėti įprastas meno kūrinių ekspozicijas.

Jau keletą dienų planavau susitarti su Lietuvos atstove Monika Liu dėl interviu prieš finalą arba po jo. Ir penktadienį turėjau šiokį tokį kuriozą, su tuo susijusį. Būtent tuo metu, kai dalyvavau eduacinėse programose, apžiūrėjau miestą, gavau žinutę, kad bus surengta bendra spaudos konferencija, kurios metu Monika pasidalins savo įspūdžiais bei mintimis. Buvo pasakyta, kad tai bus po pusvalandžio. Tai reiškė, kad man reikėjo išties greitai lėkti, nes atstumai visgi nemaži. Ir, žinote ką, nespėjau to padaryti. Teko šį reikalą nukelti – greičiausiai jau po finalo.

Vis dėlto, kad ir pavėlavusi, atlėkiau į spaudos centrą ir jame šiek tiek pabuvau, rašiau straipsnį, o tuomet ėjau į vedėjų spaudos konfereciją, po to ją ir aprašiau. Konferencija buvo tikrai smagi, ir apie ją buvo nemažai kalbėta – ypač apie incidentą su Izraelio atstovu Michael Ben David, kuris buvo aptartas ir ten. Na, bet prisipažinsiu, apskritai būtent ši konferencija padėjo man dar labiau pamėgti šiųmetinio konkurso vedėjus, atrasti su jais ryšį.

Po konferencijos, pasigirsiu – teko pabendrauti su vienu iš italų komentatorių. Visai netikėtai, sugalvojau pavalgyti, prisėdau prie staliuko, esančio prie užkandžių baro spaudos centre, ir po kurio laiko prie manęs priėjo vyras ir paklausė, ar negalėtų kartu su draugu prisėsti šalia. Buvau viena, tad sutikau – visgi naujos pažintys beveik visada yra smagu, be to, daugiau laisvų vietų nebuvo. Pamačiau, kad ant to vyro akreditacijos kortelės užrašyta „Italy“, tad paklausiau, ar jis iš Italijos delegacijos. Atsakė, kad taip, yra komentatorius. Tiek su juo, tiek jo draugu savanoriu pasikalbėjome apie aktualijas, apie „Euroviziją“, savo patirtis. Ir, kitas nuotykis – kaip tik tuo metu į salę atėjo Norvegijos atstovai „Subwoolfer“, vaikščiojo aplinkui, dalino interviu, darėsi nuotraukas su gerbėjais. Negalėjau praleisti progos su jais nusifotografuoti. Ir pavyko – iš trečio karto (bandžiau tai padaryti atidarymo metu sekmadienį bei po finalistų spaudos konferencijos antradienį)!

Po to dar šiek tiek prisėdau prie straipsnio, ir ganėtinai greitai prasidėjo ir antroji finalo generalinė repeticija, bet aš, norėdama palaikyti daugiau intrigos ir finalą pamatyti pirmą kartą transliacijos metu, kuo greičiau išsinešdinau. Norėjau nuvykti į „eurovizinį“ kaimelį pasiklausyti muzikos. Paprasčiausiai dėl to, kad norėjau kuo daugiau pasiimti iš šios „eurovizinės“ patirties, kuo daugiau pamatyti bei išgirsti – ne todėl, kad norėčiau išgirsti kokį nors konkretų atlikėją. Deja, bet mano planas nepavyko – tuo metu jau žmonių nebeįleido, nes teritorija buvo jau perpildyta. Teko grįžti atgal. Ir miegoti nuėjau šįkart ne paryčiais, o apie antrą valandą.

Pagaliau atėjo didžioji diena – šeštadienis, „Eurovizijos“ finalo diena. Jos rytą vėl praleidau kaip turistė – ėjau į Turino Kino muziejų, įsikūrusį Mole Antonelliana bokšte. Muziejuje pasakojama apie kino istoriją, kokios technikos naudojamos filmuojant filmus.

Po to atėjo laikas tiesioginei transliacijai „Eurodienoje“ – aktualijų prieš finalą aptarimui. Po transliacijos nulėkiau į spaudos centrą – toliau rašyti straipsnį apie savo patirtis, dar pasiruošti galimam interviu su Monika, ir šiaip ten pabūti, bei dėl sentimentų – tiesą sakant, jau penktadienį staiga ėmiau jausti, kad pabaiga visai nebetoli, kartais apimdavo liūdesys, kad viskas pralėkė taip staigiai, kad buvo dalykų, kuriuos tikrai galėjau daryti kitaip. Stengiausi tas mintis vyti šalin, nes vis dėlto dar laukė pagrindinė šventė, pagrindinis vakarėlis, „Eurovizijos“ gerbėjams – svarbiausia diena metuose. Na, ir vienas svarbiausių įvykių iki finalo transliacijos – pagaliau nufilmavau trumpą spaudos centro turą ir pasidalinau „Eurodienos“ Facebook istorijoje. Mintį tai padaryti turėjau nuo pat pirmos dienos, bet tik tada pagaliau prisiruošiau.

Aš nebūčiau aš, jei išvengčiau šiokių tokių nesusipratimų lygioje vietoje. Kai jau atėjo laikas po truputį judėti į areną, iškilo sunkumų susirasti bilietą. Jau beveik ėmiau panikuoti – nejaugi ištryniau laišką, kuriame buvo bilietas, ir visi tie dideli pinigai nukeliaus į balą. Išties teko pasiknisti, kol atradau. Ką padarysi, ne visi žmonės protingi. Svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi. O iki transliacijos pavyko ir nusifotografuoti prie sienelės, ir nusipirkti užkandžių bei gėrimų. Mėgavausi kiekviena akimirka. Kai transliacijos metu, po visų pasirodymų trumpam išėjau iš arenos, netikėtai prasilenkiau ne su kuo kitu, o su 2014 metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst.

Kalbant apie patį finalą, jo žiūrėjimą, tai žinoma, kad visų pirma, be galo viskuo mėgavausi. Visai smagu buvo tai, kad visus tris kartus arenoje sėdėjau kardinaliai skirtingose vietose. Pirmojo pusfinalio metu – gana aukštai ir netoli vidurio, bet kairiau, antrojo pusfinalio generalinę repeticiją žiūrėjau iš gana arti ir visiškai iš priekio, o finalą – dar arčiau, bet dešiniajame krašte. Finalo pasirodymus mačiau iš šono – nežinau, kiek tai gerai, iš esmės labiausiai tuo, kad pamačiau kitu rakursu ir mačiau LED ekranus, kurie televizijos žiūrovams yra uždengti nesisukančios kinetinės saulės. Būtent tai padėjo į pasirodymus pažvelgti dar kitaip – pamačiau, kokias įspūdingas vizualizacijas turėjo kai kurie dalyviai. Deja, beveik nieko nei fotografavau, nei filmavau, nes norėjau kuo labiau pasimėgauti renginiu. Taip pat turiu pabrėžti, kad žiūrovų reakcija į pasirodymus buvo kur kas audringesnė nei pirmojo pusfinalio metu. Nežinau, kiek tai lemia faktas, kad tai finalas ir kiek sėdimos vietos, kurios finalo metu buvo gerokai arčiau scenos. Buvo išties smagu pirmoje pusėje beveik nuolat šokti, linguoti į ritmą. Na, o kiekviena baladė buvo tarsi atgaiva. Nežinau, kiek tai lemia mano meilė baladėms, o kiek kiti veiksniai, bet apskritai arenoje baladės šiais metais skambėjo dar geriau nei lyg ir turėtų ar įsivaizdavau anksčiau. Finale gal dar ir todėl, kad nepaisant visko, tą šeštadienį jau jaučiau miego trūkumą ir nelabai turėjau jėgų šokti, aktyviai judėti. O tai daryti norėjosi, nes taip elgėsi šalia sėdėję žmonės. Vis dėlto nemanau, kad didelis greitų dainų skaičius pirmoje pusėje buvo priežastis, kodėl per Portugalijos pasirodymą susigraudinau. Visada mylėjau Portugalijos dainą bei pasirodymą, bet kažkodėl būtent finalo metu jis mane sujaudino taip, kaip niekad anksčiau.

Ką dar pastebėjau, tai kaip skiriasi pasirodymų įspūdžiai priklausomai nuo pozicijos, kurioje pasirodo. Man Nyderlandų pasirodymas visada buvo vienas stipriausių ir labiausiai prikaustančių, daina iki šiol yra tarp dešimties mano mėgstamiausių šiemet, bet finale, kai S10 pasirodė tarp Ispanijos ir Ukrainos, įspūdis buvo kiek prastesnis nei anksčiau. Atitinkama buvo ir publikos reakcija. Beje, kalbant apie Ispaniją – tai buvo pasirodymas, sukėlęs garsiausių reakcijų. Sunkiai sekėsi net girdėti Chanel balsą, gerai girdėjosi tik muzika, ypač bosai, žemesni garsai.

Kitas pastebėjimas – kad ir kaip būčiau nepatenkinta daugeliu žiūrovų balsavimo aspektų, gal ir logiška, kad Moldova sulaukė didelio palaikymo. Niekas nepakeis mano nuomonės, kad Moldova šiemet žiūrovų stipriai pervertinta, tačiau didžioji dalis antrosios finalo pusės dainų buvo arba baladės, arba vidutinio tempo dainos, tai buvo iš esmės vienintelė daina, skirta tūsintis. Gal tai rezultatą ir paaiškina. Ir manau, kad arenoje tai matoma dar kažkiek aiškiau.

Kalbant apie rezultatų skelbimą, mano vietos tam nebuvo pačios geriausios. Kad matyčiau ekranus su visais skaičiais, teko gerokai persisukti bei įtempti akis. Po kurio laiko įsijungiau finalo transliaciją YouTube, kad geriau matyčiau, bet naudos iš to nebuvo labai daug, kadangi transliacija vėlavo – nematavau, kiek tiksliai, bet tikrai ne pora sekundžių. Žinoma, visiškai dėl to nenustebau, tai yra akivaizdu ir normalu, bet buvo tikrai nuoširdžiai įdomu tai pamatyti ir patirti savu kailiu. Žinoma, kaip visada, rezultatų skelbimo metu labai jaudinausi. Labiausiai turbūt išskirčiau žiūrovų balsavimą – ypač momentus, kai turėjo būti paskelbta, kiek balų gavo Lietuva, nes visgi sava šalis, kiek gavo Vokietija, nes baisiai nenorėjau, kad turėtų apskritą nulį. Retai kada galima taip džiaugtis 6 taškais, bet matomai daug žmonių dėl to buvo laimingi, aš taip pat. Žinoma, judant dešimtuko link, įtampa tik didėjo, ypač priėjus prie Ukrainos – ir tuomet jau iš esmės tapo aišku, kas laimėjo, nes taškų skaičius, kurį iš žiūrovų gavo Ukraina, yra visai netoli galimo maksimumo.

Kalbant apie rezultatus, prisipažinsiu, buvau labai nusivylusi žiūrovų balsais. Komisijos rezultatai man labai patiko – be galo džiaugčiausi, jei Jungtinė Karalystė būtų laimėjusi. Tai visgi mano antra mėgstamiausia daina šiais metais, be to, žinome, kokie buvo šalies pastarieji rezultatai nepaisant to, kad turi tokią didelę muzikos industriją. Ispanija, mano nuomone, buvo stipriai pervertinta komisijos, man asmeniškai ir žiūrovų, bet su tuo susitaikiau. Vis dėlto daina man patinka vis labiau. Džiaugiausi ir savo favoritės Švedijos sėkme, nors norėjau ir dar didesnio palaikymo, tikėjausi, kad pavyks ir laimėti (nors kalbėjome apie tam tikrą nusivylimą repeticijų metu, winner vibes nejaučiau ir pusfinalio metu, finalo metu mano akyse kažkas pasikeitė. Nepamenu, kada anksčiau viešumoje taip laisvai iš visų plaučių dainavau kokią nors dainą ir taip stipriai nerūpėjo, ką pagalvos aplinkiniai).

Dėl Ukrainos pergalės, nuomonę šiek tiek pakeičiau, bet tuo metu buvau stipriai nusivylusi. Esu tikra, kad, jei daina būtų buvusi tikrai prasta, Ukraina nebūtų laimėjusi, tačiau be dabartinės situacijos ši daina toli gražu irgi nebūtų karūnuojama kaip laimėtoja. Skonio reikalas, tikrai ne visi laimėtojai buvo tarp mano pačių mėgstamiausių tų metų dainų, tačiau man „Kalush Orchestra“ ir „Stefania“ sunkiai įsipaišo prie kitų laimėtojų, tiesiog nei mane taip stipriai palietė, nei ta daina yra tiek stipri, nei publikos reakcija buvo nunešanti stogą. Nemažai žmonių, su kuriais teko kalbėti, buvo ir pasirodymu nusivylę. Taip pat iki šiol manau, kad tai tikrai nėra geras būdas palaikyti Ukrainą kare – tai gali būti neblogas moralinis palaikymas, bet sukels daug ažiotažo dėl politinės pergalės, o Ukrainai sukels naštos rengiant konkursą kitais metais, atlikėjams galbūt irgi nėra smagu būti politiniais nugalėtojais. Nežinome, ar „Eurovizija“ tikrai vyks Ukrainoje, tačiau faktas, kad tai kainuos tikrai daug pinigų. Tikrai sunku pasakyti, kiek bus skirta paramos iš Europos transliuotojų sąjungos, iš kitų šalių, kiek mokėti turės pati Ukraina. Aišku, kita vertus, tai gali būti puikus būdas susigrąžinti turizmą bei neabejotinai bus nuostabi reklama šaliai. Be to, neabejotinai karas Ukrainoje yra tai, kuo gyvena dažnas žmogus Europoje šiuo metu, bent jau jo naujienomis, o žmonės Ukrainoje ir ne tik – su tais žiaurumais susiduria ir asmeniškai. Todėl tuo metu tikrai buvau nusivylusi, kad iš esmės laimėjo ne daina, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad daina žinant visą situaciją tikrai labai daug žmonių palietė ir vykstant karui tai tiesiog parodo žmonių vienybę ir tai, kad jiems svarbiau yra Ukraina, žmonių gerovė, o ne kuriam laikui pamiršti karą ir tiesiog išrinkti geriausią dainą. Tad dėl Ukrainos nuomonę iš esmės pakeičiau.

Dėl ko esu tikrai labai pikta, tai dėl Moldovos rezultato. Taip, jie užkūrė neblogą vakarėlį, tačiau tai padarė ir, pavyzdžiui, 2013-ųjų Latvijos atstovai „PeR“, užėmę paskutinę vietą pusfinalyje. O šiemet – ir norvegai „Subwoolfer“, kurie be savo linksmumo dar turi ir daug paslėptų žinučių, ir nuostabiai šokanti ispanė Chanel, ir kiti. Žinoma, žmonės, ypač klausantys dainų pirmą kartą, tikrai nesigilina nei į prasmę, nei į talentą, balsuoja už tai, kas patraukia dėmesį. Tačiau niekaip negaliu suprasti tokio milžiniško palaikymo Moldovai.

Apie rezultatus galima kalbėti ir kalbėti, bet grįžkime prie to, ką veikiau vėliau. Visų pirma, nuėjau į spaudos centrą. Buvo pažadėta, kad Lietuvos atstovė Monika Liu ten trumpam ateis pasakyti komentarą apie įspūdžius po finalo. Dalį to komentaro pavyko nufilmuoti ir vėliau įkelti į „Eurodienos“ Facebook istoriją. Po to ėjau į nugalėtojų – ukrainiečių „Kalush Orchestra“ – spaudos konferenciją, pasiklausyti, ką gi jie papasakos. Labai ilgai norėjau tokį renginį kaip „Eurovizijos“ nugalėtojų spaudos konferenciją išvysti iš arti. Po jos jau lėkiau atgal į savo butą, dar šiek tiek sėdėjau prie rezultatų nagrinėjimo, bandžiau susidėlioti mintis apie viską, kas įvyko.

Sekmadienį kaip niekad stipriai jaučiau „poeurovizinę depresiją“. Manau, normalu, turint omeny, kokį gyvenimo nuotykį turėjau. Ir išsikraustyti, keliauti į Bergamą tikrai nebuvo lengva morališkai. Ryte dar nuėjau prie arenos, spaudos centro – tiesiog dėl sentimentų, paprasčiausiai ten pasėdėti. Buvo ypač skaudu matyti jau nuimamas dekoracijas. Kaip vaizdas keičiasi vos vienos dienos skirtumu.

Ta vieta, kuri dar šeštadienį atrodė taip:

Sekmadienį atrodė štai taip:

Negana to, tą dieną Milane vyko traukinių vairuotojų streikai, tad nusigauti į Bergamą irgi buvo gana sudėtinga užduotis. Namo parskridau pirmadienį – tiek skrydžio metu, tiek jau namuose daug mąsčiau apie visą kelionę, apie tai, kas pasisekė, ką galėjau daryti geriau, bet vis dėlto svarbiausias dalykas – labai tikiuosi, kad visa tai pavyks pakartoti vėl ir vėl. Patikėkite, kai pabandai vieną kartą, negali sustoti. Ir žinoma, svajokite atsargiai, nes svajonės pildosi.

Ačiū visiems už dėmesį! Tikiuosi, mano išvedžiojimai nepabodo ir buvo įdomu sužinoti, ką reiškia pirmą kartą pamatyti „Euroviziją“ iš arti, kaip maždaug atrodė mano kasdienybė. Po kelių dienų galėsite sužinoti, kokius svarbiausius dalykus iš esmės pasiėmiau iš šitos kelionės, kaip šitą neįkainojamą patirtį galiu apibendrinti, ką patarčiau kitiems. Iki kitų kartų!