Apie ką gi jie dainuoja?

Apie ką gi jie dainuoja: odė motinai Ukrainos dainoje

Grupės asmeninio archyvo nuotr.

Po dvejų metų pertraukos į „Eurodieną“ sugrįžta „Apie ką gi jie dainuoja?“ rubrika. Joje analizuosime kai kurių šių metų „Eurovizijos“ dalyvių dainų tekstus bei pateiksime pilnus jų vertimus į lietuvių kalbą. Apžvalgų ciklą pradedame nuo vienų šių metų konkurso favoritų – Ukrainos atstovų „Kalush Orchestra“, kurie gegužės mėnesį Turine atliks kūrinį „Stefania“.

Stefanija yra grupės nario Olego Psiuko motina, kuri ir įkvėpė šį kūrinį – šią moterį buvo galima išvysti ir grupės pasirodymo Ukrainos nacionaliniame finale metu. Dainos muzikinis įvairialypiškumas ir žanrų skirtumai atsispindi ir jos tekste. Ukrainiečių liaudies muzikos elementais turtingas priedainis suskamba pačioje dainos pradžioje, jame jaučiama nostalgija, pastebima, kad mama Stefanija jau pražilusi, prisimenama vaikystė, o ją geriausiai simbolizuoja pasikartojantis lopšinės motyvas „liūlia, liūlia“.

Dainos posmai atliekami repo stiliumi, juose dainuojama daug ilgesniais sakiniais, jaučiama kitokia, mažiau nostalgiška nuotaika, pasakojama apie stiprų mamos Stefanijos charakterį, griežtą auklėjimą, kurį ji perėmusi iš močiutės, sudėtingus mamos ir sūnaus santykius ir, be abejo, stiprią jų tarpusavio meilę bei emocinį ryšį, kuriam neprilygsta niekas. Kūrinio tekste galima įžvelgti net ir asociacijų su dabar Ukrainoje vykstančiu karu – jame akcentujama, kokios svarbios žmogui yra jo šaknys, motinos įdiegtos vertybės ir iš jos išmokta gimtoji kalba. Randame ir pažadą „net ir sugriautais keliais“ sugrįžti namo.

„Stefanija“

(vertimas iš ukrainiečių kalbos)

Stefanija, mama, mama, Stefanija.
Pražysta laukai, o ji žilsta.
Padainuoki man, mama, lopšinę –
Noriu dar išgirsti iš tavęs gimtąjį žodį.

Ji mane sūpavo, davė man ritmą,
Ir iš manęs niekas negali atimti valios, nes ją man suteikė ji.
Tikriausiai ji žinojo daugiau net už karalių Saliamoną.
Visada sugrįšiu namo net sugriautais keliais.
Ji nepažadins manęs stiprioms audroms siaučiant.
Dvi močiutės špygos jai bus tarsi kulkos.
Ji labai gerai mane pažinojo ir niekada neklydo;
Kad ir kokia buvo pavargusi, visada mane sūpavo.
Liūlia, liūlia, liūlia…

Stefanija, mama, mama, Stefanija.
Pražysta laukai, o ji žilsta.
Padainuoki man, mama, lopšinę –
Noriu dar išgirsti iš tavęs gimtąjį žodį.

Aš jau ne sauskelnėse, bet mama, o mama, kad ir kaip augau,
Esu pakankamai subrendęs, kad pats už viską atsakyčiau.
Aš nebe mažas vaikas, bet ji vis dar nerimauja;
Išeinu, o ji sako: „kad tave kur“.
Tu pačiame jaunystės žydėjime, o mama.
Jei šlovės viršūnėje nevertinsiu, kaip mane sergėji, mane ištiks mirtis.
Tu nuverstum kalnus, tavo meilė gali viską.
Liūlia, liūlia, liūlia…

Stefanija, mama, mama, Stefanija.
Pražysta laukas, bet ji žilsta.
Padainuoki man, mama, lopšinę –
Noriu dar išgirsti iš tavęs gimtąjį žodį.

Komentuoti