Lietuvos nacionalinė atranka: maratono distancija ir keistoji komisija

„Post Scriptum“ skiltis – tai vieta „Eurodienos“ komandos ir skaitytojų apžvalgoms, komentarams, įvairioms nuomonėms bei mintims apie „Eurovizijos“ konkursą ir su juo susijusiems įvykiams aptarti. Tapti „Post Scriptum“ dalimi galite kiekvienas, siųsdamas savo nuomonę adresu ps@eurodiena.lt.

Pagaliau tauta apsisprendė! Nors ir nacionalinis transliuotojas (LRT) kiek įmanydamas nutęsė Lietuvos nacionalinės atrankos į „Eurovizijos“ dainų konkursą finalą (dėl reitingų mat), visgi tai tęstis amžinybę irgi negalėjo. Tiesa, ir čia kilo keli nesklandumai – Ukraina, Maidanas, Tymošenko ir visas tas „bardakas“ juk daug svarbesni įvykiai nei išganingoji „Eurovizija“, pjudanti tautą! (Nors kai dabar pagalvoji, praėjus šiek tiek laiko, „Eurovizija“ – niekai, palyginus su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Tačiau čia ne apie politiką dabar.) Taigi, savaitę laukiame transliacijos, tai pasaulis neapsiverčia palaukus dar vieną dieną.

Vasario 23 diena, sekmadienis. Tą vakarą buvo renkama daina. Kiekvienas iš trijų dar atrankoje išlikusių atlikėjų (Vilija, Mia ir Vaidas) sudainavo visas tris dainas – taigi, išgirdome devynias variacijas. „Attention“, „Take a look at me now“ ir „It’s all about the boy“ – štai tos dainos. Kurią palaikiau aš? Nė vienos iš šių! Mano pasirinkimas – tarp „Dying“ ir „Worlds Apart“ su Vaidu Baumila! Taip, taip… Aš romantikė, svajotoja, lyrikė, pesimistė ir visokia kitokia, bet esu laisvas žmogus, tad ir dėl savo muzikinio skonio man visiškai negėda, kad ir ką sakytų aplinkiniai. (Nukrypimas į pakraščius: šiaip tai man nei šilta, nei šalta, ką Lietuvos publika kiekvienais metais išsirenka, vis tiek klausau tik itališkos ir prancūziškos muzikos – šiuo metu mano kompiuteryje sukasi Marco Mengoni ir Garou). Deja, minėtos dainos buvo išmestos, atlikėjui irgi beliko tik teoriniai šansai nugalėti šių metų atrankoje (kurių jis, tiesą sakant, su tokiu keistu požiūriu, kurio aš nepateisinu ir nesuprantu, net nebandė įgyvendinti). Tenka susitaikyti su esama padėtimi ir judėti į priekį.

Laidai besibaigiant, buvo susumuoti komisijų (Lietuvos ir užsienio) bei žiūrovų balai. Paaiškėjo, kad komisija labiausiai palaikė „Take a look at me now“, o žiūrovai – „Attention“. Kadangi šiais metais žiūrovų „viršus“, tad Kopenhagos scenoje turėtume vieno iš atlikėjų (kuris jau aiškus – tai Vilija) lūpose išgirsti garsiai aidint frazę „Attention! Attention!“.

Beje, šioje vietoje neįmanoma neaptarti komisijų, jos sudėties ir darbo. Gal pirmiausia apie lietuvišką. Kas man labiausiai kliuvo? Vienareikšmiškai – Vytenis Pauliukaitis. Nieko asmeniškai prieš jį neturiu, bet jo nusišnekėjimai, nuolatiniai niurzgėjimai ir kitos blevyzgos mane ir juokino, ir pykdė, ir privertė ne kartą išjungti transliacijos garsą. O bendrai paėmus vyravo tokios šnekos (kaip ir kasmet): „pasižiūrėkite, kaip tas ir anas pernai ar prieš tris dešimtmečius darė, nes tada buvo tas ir anas…“ Kada pagaliau atsipeikės visi? Pamirškite, kokia daina laimėjo pernai, užpernai ar prieš dešimtmetį. Pamirškite, kas liko paskutiniai, buvo išjuokti ar garbinami. Dabar tai nesvarbu, nes viskas liko praeityje. Laikas eiti į priekį. Gyventi čia ir siekti, kad rytoj būtų geriau. Jei dar tik ateityje vykstančią „Euroviziją“, rinkdami savo šalies dainą, vertinsime pasiremdami praeitimi, niekada nieko nepasieksime. Ir tos šnekos apie laimėjimą taip ir liks dar šimtmetį tik šnekomis. Nereikia vaikytis standartų, bijoti klysti ir likti lentelės gale. Kiek metų Suomija siekė pergalės? 45 metus. Kai išrinko „Lordi“, visa šalis su siaubu priėmė šį apsisprendimą ir keikė juos kiek tik galėjo. „Lordi“ į šalį parvežė „Eurovizijos“ dainų konkurso nugalėtojų trofėjų. Ir nuo tos akimirkos jau nebuvo maišomi su žemėmis. Bet ar tikrai reikia atvirai piktintis ir keikti kiekvieną savo šalies atstovą, kurį, kažkaip vis daug kas pamirša, išsirenkame patys? Emocijos persiduoda ne tik šnekant žmonėms akis į akį, bet ir pliekiant neigiamus jausmus komentaruose, straipsniuose ar kur kitur. O Lietuvos istorijai „Eurovizijoje“ viso labo 20 metų. Bet jau per daug toli nuklydau nuo pirminės minties.

Užsienio komisija. Rusas, vokietis ir švedė (ir šioje vietoje visai nesvarbu, kokie jų vardai ir pavardės). Kviestis muzikos žinovus iš užsienio – pagirtinas dalykas. Tačiau, mano įsitikinimu, reikėjo kviestis tuos, kurie niekaip nesusiję su šiuo konkursu ir net su Europoje sklandančia muzika. Kodėl? Asmeniškai man kai kurie jų vertinimai – visai nesuprantami. Kartais atrodo, kad jie specialiai balsuoja ne taip, kaip reikėtų, vadovaujantis sveika nuovoka. Kad ir viešas vokiečio agitavimas už vieną iš atlikėjų – ir visai nesvarbu, kaip konkrečiu metu šis pasirodo. Kartais, peržvelgus balsavimo suvestinę, kyla klausimas, ar lietuviai iškritę iš medžio, ar tie užsieniečiai klauso užsikimšę ausis.

Kovo 1 diena, šeštadienis. Atlikėjo rinkimas. Tarp Mios, Vaido ir Vilijos. Kaip jau minėjau, Vaidui čia nugalėti nebuvo jokių galimybių – tokia nuomonė vyravo ir tarp internautų, ir pats dainininkas ne kartą tai viešai pripažino. Nors vis tiek manau, kad jo pozicija buvo nelabai garbinga tą vakarą (kartojuosi!). Ką gi, pasirinkimas apsiribojo dviem asmenybėm – Mia ir Vilija. O jos, iš šalies žiūrint, pešėsi kaip katė su šunimi, kuri kurią. Asmeniškai man buvo juokinga, nes nė vienos iš jų nepalaikiau (ir nepalaikysiu artimoje ar tolimoje ateityje). Komisija, aišku, kad būtų įdomiau, balsuodama pūtė miglą į akis (buvo akivaizdu, kad didžioji dauguma palaiko Viliją, bet kai kurie visgi pirmą vietą skyrė Mia’ai, kad intriga išliktų iki pačios paskutinės akimirkos). Pavyko. Tik vienu tašku pirmą vietą po komisijos balsavimo iškovojo Vilija. O visa kita aiškiau nei aišku – į Kopenhagą su vėjeliu skrenda Vilija.

Ko galima tikėtis iš Vilijos, dainos „Attention“ ir Šarūno Kirdeikio choreografijos visumos? Čia belieka pasvarstymai, nes iki galo dar niekas neaišku (paaiškės tik tada, kai Kopenhagos scenoje pasirodys visi antrojo pusfinalio dalyviai). O šį kartą aš nepalaikysiu nė vienos pusės – nei Viliją peikiančios, nei Viliją garbinančios. Nes man vienodai šviečia. Ji buvo turbūt geriausias pasirinkimas su šia daina, tačiau manęs neįtikino. O Š. Kirdeikio talentui žemai lenkiuosi! Ir belieka laukti gegužės mėnesio.