Eurodienos verdiktas: Azijos „Eurovizija“ 2026

Jau po kiek mažiau nei savaitės Tailando sostinėje Bankoke įvyks pirmasis Azijos „Eurovizijos“ dainų konkursas, kuriame pasirodys 11 valstybių atstovai. Tad atėjo laikas patį konkursą, jo organizavimą, bendrą lygį bei dalyvaujančias dainas įvertinti ir „Eurodienos“ komandai.

Amandas:

Visų pirma, norisi pasidžiaugti, jog po 18-os metų laukimo pagaliau išvysime Azijos „Euroviziją“. Pirmiems metams daug lūkesčių neturiu, tačiau tikiu, jog šis konkursas gali išaugti į kažką panašaus, ką turime Europoje.

Bendras šių metų dainų lygis nuvilia, tačiau dėl to kalti prie kryžiaus šalių nesinorėtų. Juk tai pirmieji jų metai, o vien sprendimas dalyvauti ir surengti nacionalines atrankas yra pagirtinas, žinant, jog ir atlikėjai laiko pasiruošti turėjo itin mažai. Vis dėlto yra ir tokių šalių, kurios sugebėjo maloniai nustebinti.

Honorable mention – Butanas

Susipažinkime su Azijos San Marinu, kuris taip nori dalyvauti konkurse, jog savo atstovą pirmasis išsirinko dar rugpjūtį. Tai buvo vienintelė atranka, kurią aš stebėjau, ir joje laimėjo mano favoritas. Nyendra daina sužavėjo mane savo folklorinių instrumentų motyvais, atlikėjo charizma bei tiesiog labai miela dainos atmosfera. Tačiau ji turi ir vieną labai didelį trūkumą – ji pagauna tavo dėmesį pačioje pradžioje ir palaipsniui jis blėsta, nes kūrinyje nėra jokios progresijos, jis tampa labai monotoniškas. Tikėkimės, jog pasirodymas Bankoke situaciją kažkiek išgelbės.

3 vieta – Vietnamas

Tai viena iš trijų šalių, mano manymu, turinti šansų laimėti Azijos Euroviziją. Neslėpsiu, jog vietnamiečių kalba man neskamba labai melodingai, tačiau džiaugiuosi, jog yra norima parodyti savo kultūrą tarptautinei auditorijai. Taip pat džiugina ir tai, jog dainos autoriai puikiai perprato pastarųjų metų Eurovizijos tendencijas ir nusprendė neapsiriboti vienu muzikiniu stiliumi. Tačiau mane trikdo vienas dalykas – įspūdingiausia dainos dalis skamba taip, lyg būtų paimta tiesiai iš „BLACKPINK“ diskografijos. Būtent todėl Vietnamas yra tvirtai įsitvirtinęs tik trečioje mano reitingo vietoje.

2 vieta – Filipinai

Vos prieš metus Euroviziją laimėjo Filipinų kilmės austras JJ, o šiemet Filipinai mums dovanoja dar vieną nuostabaus balso ir charizmos vokalistę Carmelle. Jos paraiška šių metų konkursui man labai greitai įsiminė ir po pirmo klausymosi negalėjo išeiti iš galvos dar kelias dienas. Skirtingi muzikiniai stiliai dainoje susilieja itin harmoningai, ko negalėčiau pasakyti apie kalbas. Priedainyje girdimos klišinės angliškos frazės „I have figured it out“ ir „I won’t put myself down“ man primena visus nenusisekusius “self-empowerment“ dainų pavyzdžius „Eurovizijoje“, tačiau, nepaisant to, dainą gelbėja visi kiti jos elementai, o su tinkamu pasirodymu Bankoke duočiau šiai dainai nemažai šansų laimėti Azijos „Euroviziją“.

1 vieta – Malaizija

Viskas apie šią paraišką yra tikras menas – nuo dramatiškos aranžuotės, šiurpą keliančio vokalo iki nuostabaus grožio muzikinio klipo ir dėmesį prikaustančios malajų kalba atliekamos kūrinio dalies. Visa širdimi palaikysiu Aina Abdul ir Malaiziją konkurse. Belieka tikėtis komisijų palankumo power baladėms.

Justas:

Pirmosios Azijos „Eurovizijos“ blynas, bent jau dainų prasme, nėra visiškai prisvilęs. Nors ir neturime dainų, kurios galėtų tapti pasauliniais radijo hitais, o nemažą dalį jų po konkurso iškart pamiršime, bet daugelis šalių daro tai, ko aš ir laukiu iš „Eurovizijos“: pristato savo kultūrą. Tai matome muzikos skambesyje, nacionalinėse kalbose ar vizualiniuose sprendimuose. Tiesa, kol kas to paties negalima pasakyti apie pasirodymus, bet, tikiuosi, tai dar galima sutvarkyti.

Dvi dainos, mano nuomone, ypač išsiskiria, todėl spėčiau, kad viena iš jų ir laimės. Kalbu apie Vietnamą ir Malaiziją. Pastarosios „Bluest sky“ – puiki, moderni baladė su savitu skambesiu, kuri ir Europos konkurse pakovotų dėl aukštų pozicijų. Šiek tiek primena Azerbaidžano paraišką 2012-aisiais ir tai sakau kaip patį didžiausią komplimentą.

Visgi mano asmeninis absoliutus ESCA čempionas – Vietnamas. Būtent šiai šaliai geriausiai pavyko nulaužti „eurovizinį kodą“, jei toks egzistuoja. Netikėtas, bet puikiai sukalibruotas skambesys, tautiniai motyvai, charizmatiška atlikėja – neturiu prie ko prikibti. Taip, bus žmonių, kuriems ši daina skambės kaip visiška nesąmonė, bet turbūt dėl to ji man taip ir patinka. Jei ši daina būtų dalyvavusi 2026 Vienos „Eurovizijoje“, būtų mano top 5-uke. Tikiuosi, kad tai nebus pirmas ir paskutinis Azijos dainų konkursas, o ateityje prie jo prisijungs ir daugiau šalių.

Justo geriausiųjų trejetukas:

1. Vietnamas

2. Malaizija

3. Butanas

Austėja:

Kalbant apie Azijos „Eurovizijos“ konkursines dainas, turiu vieną favoritę – Kambodžos paraišką „I Let You Go“. Tai yra vienintelė daina, kurios klausydama kažką pajaučiau. Skambesys yra labai jautrus ir iškart patraukiantis dėmesį. Daina pagauna nuo pirmojo pre-chorus ir nepaleidžia iki pat galo. Turint omeny bendrą kontekstą, to visiškai užtenka net ir nepaisant to, kad norėtųsi daugiau ekspresijos iš atlikėjo (bet manau, kad tai dar galima sutvarkyti) ar kiek stipresnio vokalo (bet manau, kad tai gali būti ir garso kokybės problema, nes su pastarosiomis susidūrė absoliučiai visos nacionalinės atrankos). 

Taip pat patiko ir Malaizijos atstovė Aina Abdul – jos stiprus vokalas ir vizualinis identitetas tikrai patraukia dėmesį, o daina graži, nors jai trūksta stipresnio bei įdomesnio priedainio.

Galima būtų išskirti ir kolegų jau paminėtą Vietnamą – paraiška išties įdomi ir įsimintina. Nors iš pradžių daina pernelyg nesužavėjo, pastarosiomis savaitėmis vis pagaunu save niūniuojant šią dainą.

Kitos dainos, mano nuomone, geriausiu atveju vidutinės. Visiškai nesužavėjo daugeliui konkurso gerbėjų patinkanti Filipinų „Sobra Sobra“ – man ji skamba kaip daina, kuri liktų kažkur per vidurį 2019-ųjų Jungtinės Karalystės nacionalinėje atrankoje arba kaip šio amžiaus pirmojo dešimtmečio trečiaeilis hitas. Jau nekalbu apie Laoso paraišką „Bae“ – atsiprašau, bet ten tragedija, tinkanti klausyti nebent norint milžiniškos cringe dozės.

Nesužavėjo ne tik konkurso dainos – manau, negalima ignoruoti, kad Azijos „Eurovizija“ rengiama mažų mažiausiai keistomis aplinkybėmis ir Europos transliuotojų sąjungos prioritetai šiuo metu turėtų būti kiti. Toks jausmas, kad didžiajai „Eurovizijai“ griūnant (šiais metais dalyvavo mažiausias šalių skaičius nuo pusfinalio atsiradimo 2004-aisias, o ir kitais metais situacija numatoma tik labai nežymiai geresnė, stipriai kritęs konkurso žiūrimumas, didžiulė reputacinė krizė dėl Izraelio dalyvavimo), stengiamasi situaciją ne taisyti, o glaistyti papildomais projektais. Ironiška tai, tai daroma kol kas labai nesėkmingai – konkursas jau susidūrė su dideliais sunkumais. Likus vos kelioms savaitėms buvo pakeista renginio vieta, o dar vėliau projektas neteko daugiau nei 1 mln. dolerių vertės finansavimo ir tai lėmė, kad teko stipriai mažinti tarptautinę komandą organizavime ir ją keisti vietiniais žmonėmis. Taip pat – Europos transliuotojų sąjunga, kuri tarsi ir pradėjo organizuoti konkursą, jau sulaukė kritikos dėl per mažo įsitraukimo.

Kita vertus, Azijos „Eurovizija“ yra naujas renginys, kuriam buvo ruošiamasi jau beveik 2 dešimtmečius, ir bus įdomu pamatyti, kaip atrodys galutinis renginys. Labai įdomu ne tik, kokius pasirodymus šalys paruoš, bet ir kiek žmonių žiūrės, kokia auditorija, kokio stiliaus dainos bus mėgstamos. Bus įdomu pamatyti, kokia bus Azijos „Eurovizijos“ ateitis.

Austėjos geriausiųjų trejetukas:

1. Kambodža
2. Malaizija
3. Vietnamas