Atrankos dalyviui Alen Chicco su balade „Somewhere Out There“ svarbiausia įkvėpti nepasiduoti

Žiūrovams gali atrodyti, kad atlikėjas Alen Chicco į „Eurovizijos“ sceną eina stebinti ar net šokiruoti. Pavyzdžiui, pernai jį scenoje išvydome sėdintį neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau pats dainininkas sako, kad intencijos stebinti tikrai neturi – pirmiausia siekia, kad būtų suprasta jo dainos žinutė. Galbūt todėl šiemet į konkursą jis įžengė su jausminga balade apie beviltiškumo ir vilties kovą – „Somewhere Out There“.

Kaip vertinate savo pirmąjį pasirodymą, ar pavyko jį išpildyti taip, kaip ir įsivaizdavote?

Ne, nesu patenkintas ir vertinu ne kaip. Pamatęs pasirodymą per televiziją, supratau, kad neišpildžiau jo taip, kaip norėjau. Garsas, vokalas, pritariamieji vokalai, apšvietimas… Viskas nebuvo taip, kaip norėjau.

Jau esate minėjęs, kad daina „Somewhere Out There“ yra sudėta iš beviltiškumo ir tikėjimo kovos. Ar rašydamas šią dainą norėjote šią žinutę perduoti Europai ar visgi mintys apie „Euroviziją“ atėjo vėliau?

Sunku pasakyti, nes daina gimė ne per mėnesį, ji pilnai išvystyta buvo per maždaug pusę metų. Pagalvojau, kad einu „Euvoviziją“, nes turiu šią dainą, kuri galėtų suskambėti Europoje bei galėtų žmonėms netgi padėti. Dainuodamas dainą būtent tą bendrumo jausmą ir įsivaizduoju, nes ir kiti žmonės buvo patekę į tokias situacijas, kuomet jautėsi esantys neviltyje, galbūt nebenorėjo tęsti gyvenimo ar darbų. Čia ir atsiranda tas bendrumo jausmas, vis tiek yra viltis, kad kažkas kažkur tau padės, išklausys. Dažniausiai tai yra savęs guodimas ir jėgų atradimas būtent galvojant, kad kažkas kažkur tau padės. Apie tai ir yra daina – viduje vyksta didžiausia kova tarp to beviltiškumo, pasidavimo ir vilties.

Jau yra aišku, kad pasirodysite pirmame pusfinalyje jau šį šeštadienį. Tai kaip gi atrodo ši jūsų savaitė, kai iki pusfinalio yra likusios tik kelios dienos?

Dirbame ir keičiame pasirodymą, kuris bus kiek kitoks, bet dar negaliu išduoti koks. Manau, kad pasirodymas bus artimesnis pačiai dainai ir leis dainai suskambėti truputėlį kitaip.

Mėgstate stebinti – praeitais metais pasirodymo metu sedėjote neįgaliojo vežimėlyje, pasirodėte vilkėdamas tautinius rūbus, šiemet jau matėme išskirtinius akių lęšius, kiautą primenantį kostiumą ir žinoma, įmantrų makiažą. Ko dar galime tikėtis?

Aš visai negalvoju apie kažkokias tai naujoves, tiesiog noriu, kad daina būtų gražiai ištransliuota, su tokia intencija, su kuria ji buvo kuriama. O specialiai kažko stebinti aš neinu į „Euroviziją“. Gal labiau požiūris toks sudarytas, kad Alen Chicco ateina stebinti, bet aš tikrai neateinu žmonių stebinti, aš ateinu jiems parodyti to, ko kiti galbūt neparodo. Noriu plėsti jų akiratį, kad dainą galima pristatyti ir kitaip, tai nėra būtinai makiažas, aukštakulniai ar kostiumų idėjos. Kiekvieną kartą gimsta kažkas naujo ir man patinka, kad kiekvienas mano pasirodymas yra naujas visų pirma man pačiam, nes tada ir aš tą dainą suprantu vis kitaip. Tikiuosi, kad ir žmonės tada tą populiariąją muziką supranta kitaip nei tiesiog atėjimas į sceną, padainavimas, nusišypsojimas ir išėjimas. Tačiau ateiti ir specialiai žmones priblokšti aš neturiu intencijų. Aišku, jei tai būtų mano koncertas, aš daryčiau viską, kad žmonės išeitų priblokši, bet kai yra tik viena trijų minučių daina, nes vis gi tai dainos konkursas, tai nori, kad žmonės visų pirmą suprastų tą dainą. Jei aš prigalvosiu visokiausių fejerverkų tai dings visa dainos idėja, o ypač šiais metais, nes kūrinys nėra apie šou ar šokį. Tai yra labai gili ir net gi skausminga daina. Norisi, kad būtent tai žmonės ir pamatytų.

 Ar stebite kitų dalyvių pasirodymus? Kokie jūsų favoritai?

Be abejo stebiu ir tikrai yra žmonių, kurie man šiais metais labai patinka. Džiugu, kad ateina nauji žmonės, tokie kaip Evgenija Redko. Apie ją tik nesenai sužinojau ir man tikrai labai patinka tai, ką ji daro ir, kad į konkursą atneša kažką naujo.

Pernykštė jūsų daina „The Cure“ buvo greitesne, linksmesnė, šokote ir pats. Šiais metais pasirinkote jautrią baladę. Kuris stilius jums artimesnis?

Neturiu artimesnio stiliaus, man patinka ir baladės, ir šokių muzika. Tiesiog būna laikotarpis, kai aš dainuoju daugiau baladžių ir būna laikas, kai darau daugiau šou ar šokių. Bet negaliu išskirti vieno dainos žanro, kurį man įdomiau atlikti, nes visos dainos yra savitos. 

Kokie pasirodymai jums „Eurovizijoje“ vis gi įsimena labiau – ekstravagantiški kaip suomių „Lordi“, o gal kaip tik ramūs ir jautrūs kaip Portugalijos atstovo Salvador Sobral?

Man įsimena tie pasirodymai, kurie yra geri ir tai nebūtinai bus baladė ar nebūtinai šokis, ar dar kažkas. Svarbu, kad tai tiesiog geras produktas, kuris yra gerai padarytas su geru apšvietimu, geru garsu, vizualizacijomis, na, o jei jų nėra – kažkas kito būna padaryta. Man patinka stilingi, apgalvoti sprendimai ir tai priklauso ne nuo kiekybės, o nuo kokybės scenoje.

Kurie didžiosios „Eurovizijos“ pasirodymai Jums labiausiai įsiminė?

Man atrodo, kad geriausiai pačia „Euroviziją“ geriausiai atspindi Loreen daina „Euphoria“. Tikriausiai daugeliui šitas pasirodymas būtent ir asocijuojasi su tuo. Bet tikrai kiekvienais metais būna kažkas, kad pritraukia dėmesį, bet galiausiai nepamenu nei jų vardų, nei dainų. Be abejo, praeitais metais man labai patiko italas, nes jis atėjo toks atrodo visiškai iškritęs iš kažkur, o man patinka tokie keistesni formatai. Nors tikrai nesakau, kad tas standartinis eurovizinis formatas yra blogas, nes jis duoda savo žavesio ir tikriausiai dėl jo žmonės ir renkasi žiūrėti „Euroviziją“.

Ką jums reikštų pergalė „Eurovizijoje“?

Man asmeniškai tai reikštų nepaprastai didelį savęs įsivertinimą ir tobulėjimą, nes tokie projektai duoda pasitikėjimo savo kūryba ir viskuo, ką darai. Na, o bendrai man ir Lietuvai – reikštų naujų idėjų skleidimą ir Lietuvos parodymą visai kita puse.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti Eurodiena.lt skaitytojams? 

Norėčiau visiems žmonėms, kurie žiūri „Euroviziją“ perduoti – balsuokite. Man yra keista, kad Lietuvoje visi labai skatina balsuoti už politikus, o už „Euroviziją“ niekas niekada neskatina. Per atrankas tie balsai parodo, kad balsuoja tik koks 1 procentas šalies gyventojų. Norisi, kad būtų didesnis palaikymas kūrybai. Net nebūtinai kalbant apie konkursą, bet pačiai kūrybai, nes čia ateina atlikėjai, kurie tikrai labai daug ruošiasi, daug kuria ir tikrai išleidžia nemažai pinigų tam. Todėl norisi, kad žmonės palaikytų savo mylimus atlikėjus arba tiesiog palaikytų kūrybą – jei nemėgsta atlikėjo, bet patinka daina. Ir dar norisi, kad įsiklausytų į tą kūrybą, į žodžius, į melodiją ir pačią žinutę, kurią atsineša atlikėjas. Tikrai lauksiu didesnio palaikymo ne tik sau, bet apskritai, nes balsų labai trūksta.

Parengė Jūratė Juškevičiūtė