Mano pirmoji „Eurovizija“: įspūdžiai pusfinalių laikotarpiu

Šiandien noriu pratęsti savo dienoraštį apie praleistą laiką Turine, „euroviziniame“ burbule. Kiek anksčiau galėjote susipažinti, kaip man sekėsi nusigauti į Turiną ir kaip praėjo pirmosios dienos, o šiandien – apie tai, ką veikiau pusfinalių laikotarpiu, t.y. nuo antradienio iki ketvirtadienio.

Antradienis prasidėjo vėlokai. Pirmadienį po vakarėlio „Euroklube“ namo parsigavau paryčiais, tad reikėjo šiek tiek pamiegoti. Vėliau turėjau tam tikrų asmeninių reikalų. Tad diena, „euroviziniai“ nuotykiai išties prasidėjo ne nuo pat ryto, o jie prasidėjo iš esmės spaudos centre.

Neplanavau žiūrėti trečiosios generalinės repeticijos, nes jau viską iš esmės buvau mačiusi ir norėjau palikti šiek tiek intrigos, bet norėjau pabūti spaudos centre, parašyti straipsnį. Be to, neslėpsiu, spaudos centrą visiškai įsimylėjau, ir viena iš priežasčių yra tai, kad niekada negali žinoti, kada netikėtai gali prasilenkti su kokiu dalyviu ar šiaip žinomu, per TV ar internete matytu žmogumi. Na, bet kalbant apie būtent tą dieną, į spaudos centrą įėjau tuo metu, kai generalinėje repeticijoje pasirodė Šveicarijos atstovas Marius Bear, ir nustebino tai, kad jo kulminacinė nata skambėjo labai gerai, ko nebūtų galima pasakyti apie jo pasirodymą antrojoje generalinėje repeticijoje ar dar anksčiau.

Spaudos centre vyko ir tam tikras vieno iš rėmėjų – Booking.com – žaidimas. Tai buvo tarsi muzikinė lenta, ant kurios dedant po vieną rutuliuką, pasigirsta vis nauja tam tikros „eurovizinės“ dainos melodijos dalis, ir reikia kuo greičiau atspėti, kokia tai daina. Nepasakyčiau, kad atspėjau labai greitai, bet daina, kuri man teko, buvo „Arcade“, 2019-aisiais laimėjusi „Euroviziją“. Už dalyvavimą gavau ir tikrai labai neblogų prizų.

Spaudos centre dar ir užvalgiau – išbandžiau ten esantį užkandžių barą. Na, o vėliau jau pamažu ėjau į areną žiūrėti pusfinalio. Žinoma, kartu su kompanija pasidarėme nuotraukų, taip pat nusipirkome gėrimų. Kitas dalykas, kas tikrai įstrigo – sutikome ne vieną lietuvį, apskritai matėsi nemažai žmonių su Lietuvos vėliavomis, persimetėme keliais žodžiais.

Kiek anksčiau jau nuėjome užimti savo vietų. Visgi pats svarbiausias momentas man turbūt buvo pirmas įžengimas į salę, kai pamačiau sceną gyvai pirmą kartą. Tuomet nesulaikiau ašarų, su tuo tikrai neperdedu. Ir iš esmės iki kokio dešimto pasirodymo nuolat graudinausi. Visais didžiavausi, tikrai nebeliko jokių antipatijų dainoms ar atlikėjams. Kai supranti, kad aštuonerius metus turėta svajonė pagaliau išsipildė, emocijos ir negalėjo būti kitokios. To pusfinalio transliacijos kaip gyva nepamiršiu.

Kitas dalykas, kurį dar ilgai prisiminsiu, aišku, yra rezultatai. Pirmą kartą esu ne tik gyvai arenoje, bet ir apskritai „Eurovizija“ žiūriu ne namie ir ne su tėvais bei sese. Jeigu pasirodymus, repeticijas jau mačiau (žinoma, ne arenoje, tad įspūdis vis tiek visai kitoks), būtent rezultatai visgi buvo labiausiai jaudinanti dalis. Matyti, kaip ir kiti konkurso gerbėjai, žiūrintys arenoje, jaudinasi už savo šalies atstovus ar savo favoritus, ir pačiai daryti taip pat, yra nuostabus jausmas.

Apskritai, kalbant apie „Eurovizijos“ žiūrėjimą arenoje, žinoma, kad emocijos yra kur kas stipresnės nei žiūrint per televiziją. Skambesys irgi kur kas geresnis. Mažiau girdisi tam tikri, pavyzdžiui, vokaliniai netobulumai, o stipriausi vokalistai skamba dar daug geriau nei ekrane. Ir, žinoma, greitos, daug būgnų ar žemų bosinių garsų turinčios dainos skamba dar efektingiau. Tačiau prisipažinsiu, bent man asmeniškai pastarojo efekto nebuvo tiek, kiek galbūt tikėjausi, kiek kartais būna tam tikruose koncertuose. Iš kitos pusės, kai kur pasitaiko, kad muzika visiškai užgožia atlikėjo vokalą ir, kad čia to nebuvo, yra daugiau nei sveikintina.

Pirmojo pusfinalio rezultatais buvau labai patenkinta. Iš mano mėgstamiausių dešimtuko į finalą pateko devynios, toks geras rezultatas man pasitaiko gana retai. Atspėjau aštuonias šalis, kurios pateks į finalą.

Na, o po pusfinalio nuėjau į finalistų spaudos konferenciją. Tai visgi buvo vienas iš dalykų, kuriuos irgi ilgai norėjau pamatyti ir patirti. Vis dėlto spaudos konferencijas vis pažiūriu „YouTube“, ir tai pagaliau pamatyti gyvai – dar vienas išpildytas noras. Ten būnant teko šiek tiek pabendrauti ir su žurnalistais iš kitų šalių.

Po to norėjau šiek tiek pravėdinti galvą, tad pasivaikščiojau šalia arenos esančiame parkelyje. Labai smagu, kad arena bei spaudos centras nėra vidury miesto, kad susisiekimas neblogas, tačiau šalia yra ir parkelis, kur galima pailsėti bei pakvėpuoti grynu oru, ir žaidimų aikštelė pažaisti vaikams.

Na, o po to jau ėjau miegoti, ir nuotykiai tęsėsi kitą dieną. Niekada nepamiršiu, kad dar prieš eidama miegoti labai aiškiai pagalvojau, jog įdomu, kokie nuotykiai laukia rytoj. Dar tiksliai nežinojau, ką veiksiu, bet buvau nusiteikusi tikrai iš tos dienos pasiimti viską, kas įmanoma, galbūt kažką geriau pasiplanuoti (apskritai, tiesą sakant, visa mano kelionė nepaisant visko buvo ganėtinai chaotiška ir tikrai gailėjausi, kad per mažai laiko skyriau planavimui). Tačiau tik atsibudau ir prisiminiau, kad trečiadienį vyksta pirma ir antra antrojo pusfinalio generalinės repeticijos ir kad aš net neabejojau, jog pirmąją tikrai stebėsiu arenoje, kadangi spaudai yra tokia galimybė. Juolab kad bilieto į šio pusfinalio transliaciją neturėjau. Tad trečiadienio nuotykiai iš esmės nuo to ir prasidėjo. Pirmas dalykas – tuomet, kai atvykau, tikir buvo atidaromas spaudos centras, tad teko palaukti šiokioje tokioje eilėje, ko nenumačiau. O vėl įžengti į areną, į salę buvo absoliučiai nuostabu. Nors jau antras kartas, net neabejoju, kad taip pat jausiuosi ir per finalo transliaciją (šiuo metu, tai tai rašau, jau ruošiuosi tuoj į areną ir eiti). Kas nustebino, tai kad žurnalistai, stebintys repeticiją, gavo tikrai nuostabias vietas, kur scena matoma iš priekio. Pusfinalyje stebėjau irgi iš tikrai gerų vietų, blogų tikriausiai net nėra, tačiau tos vietos, iš kurių stebėjau šią repeticiją, buvo nuostabios. Galėjau mėgautis ne tik dainomis, galingais vokalais, bet dar ir apšvietimu. Jis atrodo vėlgi kur kas efektingiau nei ekrane.

Tai buvo ta repeticija, apie kurią buvo nemažai kalbama dėl kilusių techninių nesklandumų. Nemažai pasirodymų buvo kartojami, o per Vokietijos pasirodymą žurnalistai kažkodėl buvo išvaryti, tad repeticijos iki galo nepažiūrėjau. Ji ir truko kur kas ilgiau nei buvo planuota. Na, o po jos bandžiau nupirkti oficialios atributikos Jums, skaitytojai (apie mūsų organizuojamą konkursą daugiau skaitykite „Facebook“ puslapyje). Tačiau to padaryti nepavyko, nes jau gana greitai personalas ir iš ten išvarė – greitai turėjo prasidėti ir antroji generalinė repeticija, į kurią patekti galima tik turint bilietus.

Trumpam užsukau į tuo metu vykstančią spaudos konferenciją, tačiau tik labai trumpam, buvau gana išsiblaškiusi, tad nieko apie ją papasakoti ir negaliu. Tada nusprendžiau trumpam išeiti į lauką, ieškoti, kur būtų galima pavalgyti, pailsėti. Po to grįžau atgal į spaudos centrą, užsiėmiau vietą. Tuomet nutariau nusipirkti kavos iš užkandžių baro ir visai netikėtai pamačiau, kaip netoli jo Sakartvelo atstovai „Circus Mircus“ acapella dainuoja savo konkursinę dainą „Lock Me In“, o juos apsupę stovi žurnalistai. Vien dėl tokių dalykų kiekvienam „Eurovizijos“ gerbėjui rekomenduoju tokią patirtį.

Tuomet atėjo laikas antrajai pusfinalio generalinei repeticijai ir tiesioginei transliacijai „Eurodienoje“. Šįkart repeticiją žiūrėjau spaudos centre, ir tai buvo labai įdomi patirtis. Ypač todėl, kad galima matyti kitų žurnalistų reakcijas į dainas bei pasirodymus ir pakartojau tą veiklą, kurią galėčiau iš dalies vadinti panašia į reakcijų video kūrimą. Ir kaip tik tiesioginės transliacijos metu, prie manęs priėjo žmogus, dalinantis Prancūzijos atstovų Alvan ir Ahez kompaktines plokšteles. Nežinau, ar tai buvo žurnalistas, ar Prancūzijos delegacijos narys, tačiau tokie dalykai visada maloniai stebina.

Kita diena – ketvirtadienis – antrojo pusfinalio diena. Tuomet nutariau paturistauti, apžiūrėti Turiną. Tą dieną teko pabuvoti Giuseppe Saragat sode – be galo graži gamta, gražus oras įspūdį tik sustiprino. Taip pat ir jo apylinkėse, kur mačiau daug gražios architektūros, fontanų. Tuomet nuėjau jau nebe pirmą kartą prie Palazzo Madama rūmų bei aikštės. Šiuose rūmuose dabar yra įsikūręs Italijos Respublikos Senatas. Tai, ko gero, yra Turino širdis ir mane labiausiai sužavėjęs objektas. Be to, buvau visai netoli jo apsistojusi. Nusprendžiau nusipirkti ledų ir juos suvalgyti prisėdau būtent toje aikštėje, ir kaip tik tuo metu visai netikėtai mane aplankė „Eurovizija“.

Kaip tik tuo metu, kai valgiau ledus, išgirdau labai įdomią „Give That Wolf A Banana“, šių metų Norvegijos dainos, versiją. Iš pradžių girdėjau tą melodiją grojantį saksofoną, vėliau – ir vokalą. Nusprendžiau prieiti arčiau, paklausyti iš arčiau, suprasti, kas ten išties vyksta. Ir tai nebuvo tiesiog paprasto gatvės muzikanto pasirodymas. Tai buvo ne kas kitas, o Latvijos atstovai „Citi Zēni“, besiruošiantys koncertui, repetuojantys. Na, o po kurio laiko prasidėjo pats koncertas. Negalėjau praleisti progos to nedidelio koncertuko paklausyti – „Eurovizijos“ dalyviai ir apskritai talentingi muzikantai, kurie, be to, daugiausiai grojo kitų „eurovizinių“ dainų perdirbinius, taip pat ir keletą originalų. Su atlikėjais pavyko ir nusifotografuoti, gavau ir šiokių tolių dovanėlių.

Tuomet planavau vykti į „eurovizinį“ kaimelį. Antrąjį pusfinalį planavau žiūrėti būtent ten, bet nutariau nuvykti anksčiau – ne tik tam, kad pavyktų gauti geresnes vietas, bet ir dėl to, kad ten tą dieną turėjo koncertuoti 2012-aisiais Šveicarijai atstovavusi grupė „Sinplus“, kurių atlikta daina „Unbreakable“ man labai patiko. Vis dėlto nepavyko ten nusigauti laiku, susivėlinau ir jų išgirsti jau nespėjau. Nepaisant to, vis tiek į kaimelį atvykau gerokai prieš pusfinalį, dar spėjau ir nupirkti suvenyrų, kurių nupirkti anksčiau nebuvo pavykę. Taip pat – pasirūpinti gėrimais, užkandžiais. Na, o po to – ir pasiklausyti koncerto. Koncertavo išties be galo ryškios „Eurovizijos“ žvaigždės – Loreen, Conchita Wurst, Duncan Laurence – visi jie pasirodė tą patį vakarą! Jeigu kartais laukiame keletą metų ar net nesvajojame, kad tokie atlikėjai atvyks, pavyzdžiui, į Lietuvą ar kitą šalį, kurioje gyvename ar kuri mums yra netoli, arba laukiame, kol surengs įperkamą koncertą, tai čia galima net ne vieno atlikėjo pasirodymą gauti visiškai nemokamai ir net, man asmeniškai, netikėtai. Žinoma, visi jie sudainavo tik po keletą dainų, bet vis tiek neįkainojama patirtis.

Kalbant apie pusfinalio žiūrėjimą tokioje aplinkoje, yra tiek pliusų, tiek minusų. Apskritai esu toks žmogus, kuriam „Euroviziją“ reikia žiūrėti ramybėje, įsiklausyti į dainas bei jų atlikimą, stebėti atlikėjus, kas vyksta scenoje. Ten tos ramybės, aišku, nebuvo. Kita vertus, tai iš dalies yra tikriausiai dėl pripratimo – jei jau šie metai yra pirmų kartų metai, kodėl gi to nepratęsus čia. Kita vertus, kas dar šiek tiek užkliuvo iš neigiamos pusės – buvo žmonių, kurie rėkė ne tik taip išreikšdami palaikymą tam tikram atlikėjui, dainai ar šaliai, bet tiesiog triukšmavo, nes kalbėjosi tarpusavyje apie kitus dalykus, kai kurie pasirodymai jiems tiesiog nerūpėjo. Kitas dalykas – planavome atsisėsti ant žolės ir pusfinalį žiūrėti sėdėdami, tačiau buvo kelios žmonių grupelės, kurie būtinai norėjo stovėti ir todėl visiems už jų irgi teko atsistoti, nors priekyje esantys žmonės galėjo kuo puikiausiai sėdėti. Na, bet iš kitos pusės labai džiaugiausi galėdama „Euroviziją“ žiūrėti lauke, kai oras buvo tikrai be galo gražus, buvo šilta ir graži naktis. Taip pat labai smagu matyti visgi ir kitų žmonių reakcijas į pasirodymus bei dainas, matyti, kas yra palaikomas labiau, o kas mažiau.

Kalbant apie pirmus kartus, pusiau juokais pagalvojau, kad pirmą kartą ne tik esu „euroviziniame“ burbule, ne tik pirmą kartą renginius žiūriu arenoje ar esu spaudos centre, kalbuosi su dalyviais, „Euroviziją“ žiūriu ne Lietuvoje ir pan., bet dar ir pirmą kartą mačiau transliaciją su itališku komentavimu – būtent tokia transliacija buvo rodoma „euroviziniame“ kaimelyje.

Po transliacijos, jau antrą kartą buvau „euroklube“, ir nuostabiai praleidau laiką, buvo labai smagu, labai gerai pabaliavojom, susipažinau su keliais žmonėmis. Miegoti nuėjau, žinoma, itin vėlai, tačiau tai jau beveik tapo įprasta.

Ačiū už dėmesį! „Eurovizija“ jau baigėsi, tačiau baigti dalintis įspūdžiais vis tiek noriu. Deja, bet to anksčiau nepavyko padaryti. Tad labai ačiū, kad skaitėte, o kitą kartą, per artimiausias dienas pasidalinsiu, kaip bandžiau susiderinti dėl interviu su Monika Liu, kaip sekėsi nežiūrėti finalo repeticijų ir, žinoma, kokie buvo mano įspūdžiai stebint konkurso finalą bei kaip sekėsi grįžti namo. Po to laukia ir straipsnis apie visas patirtis apibendrintai, kas pasisekė, ką daryčiau kitaip. Tad labai kviečiu ir toliau skaityti „Eurodieną“, taip pat ir sekti mus socialiniuose tinkluose, žiūrėti mūsų tiesiogines transliacijas, klausytis podkastų. Ačiū, kad esate.