Pusė šių metų „Eurovizijos“ dainų – atliekamos ne tik angliškai

Ne vienas žmogus pastebėjo, kad šiais metais turime nemažai dainų, atliekamų ne anglų kalba. Kalbų įvairovė šiais metais išties nemaža – daug valstybių siunčia dainas, bent iš dalies atliekamas valstybine šalies kalba arba gimtąja kalba tos šalies atlikėjams. Tai tampa kelių paskutinių metų tendencija.

Šiais metais turime 20 valstybių, kurių atstovai dainuoja valstybine savo šalies kalba. Tiesa, į šį skaičių įeina ir anglakalbės valstybės Jungtinė Karalystė, Airija ir Malta, kurios siunčia angliškas dainas, bet net ir be jų turime 17 valstybių.

Armėnijos, Estijos, Prancūzijos, Italijos, Lietuvos, Norvegijos, Portugalijos, Serbijos, Slovėnijos ir Ispanijos paraiškos atliekamos vien tik šalies, kuriai atstovaujama, oficialia kalba. Ukrainos, Azerbaidžano, Graikijos, Izraelio ir Liuksemburgo dainos skamba tiek sava, tiek anglų kalba.

Kalbant apie Liuksemburgą, galima paminėti, kad šioje valstybėje net trys kalbos yra oficialios – prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių – ir šalies atstovė Tali dainuoja labiausiai ten paplitusia prancūzų kalba. Nyderlandų atstovas didžiąją dainos „Europapa“ dalį atieka olandiškai, bet galime girdėti po kelis žodžius angliškai, vokiškai ir itališkai. Be paminėtų atvejų, galima išskirti ir San Mariną, šiemet siunčiantį ispanų glam roko grupę „Megara“ ir dainą ispanų kalba. Tai gimtoji kalba atlikėjams, tačiau ne San Marino valstybinė kalba.

Įdomus Australijos atvejis – šalies paraiškoje „One Milkali (One Blood)“ daugiausiai skamba angliškai, bet taip pat girdime kelias dažnai kartojamas eilutes vietine Australijos aborigenų kalba – Yankunytjatjara. Tai pirmas kartas, kuomet šią kalbą girdime „Eurovizijoje“.

Šiemet pirmą kartą dainą gimtąja kalba siunčia ir Azerbaidžanas, tačiau tai ne pirmas kartas, kuomet šią kalbą girdėsime – vieną frazę azerbaidžanietiškai sudainavo 2012-ųjų Bulgarijos atstovė Sofi Marinova dainoje „Love Unlimited“.

Lietuvos paraiška „Luktelk“ – jau antra vien tik lietuviškai atliekama daina per pastaruosius tris metus, nors prieš 2022-aisiais skambėjusią dainą „Sentimentai“ paskutinį kartą lietuviškai atliekamą dainą girdėjome dar praėjusiame amžiuje (tiesa, grupė „Skamp“ ir Ieva Zasimauskaitė šiek tiek pataisė reikalus, sudainavę po vieną ar kelias eilutes gimtąja kalba).

Kad ir kaip bebūtų, pastaraisiais metais matome augančią tendenciją dainuoti gimtąja kalba. Tai pasiteisina – per pastaruosius trejus metus du nugalėtojai dainavo sava kalba – italai „Måneskin“ ir ukrainiečiai „Kalush Orchestra“.

Įdomu tai, kad būtent pernai metų nugalėtoja Švedija yra šalis, šiuo metu „lyderiaujanti“ kaip seniausiai siuntusi dainą nacionaline kalba – paskutinė jų švediška daina „Eurovizijoje“ buvo „Kärleken är“, kurią atliko Jill Johnson 1998-aisiais – tais metais, kuomet dar galiojo nacionalinių kalbų taisyklė ir šalys tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.

Antroje vietoje šiame reitinge yra Belgija, 2005-aisiais pristačiusi prancūzišką dainą „Le Grand Soir“. Taip atrodo pilna lentelė, kalbant apie šiais metais konkurse dalyvaujančių šalių statistiką:

„Eurovizijoje“ nuo 1966 iki 1972 ir nuo 1977 iki 1998 metų galiojo taisyklė, kad dainos privalo skambėti nacionaline šalies kalba. Pirmuosiuose konkursuose, nors taisyklės to ir nereikalavo, visos šalys vis tiek rinkdavosi dainuoti savo kalba, o pirmoji daina, nuskambėjusi angliškai ne iš Jungtinės Karalystės, Airijos ar Maltos atstovų lūpų, buvo 1965 metais, kai Švedija išsiuntė dainą „Absent Friend“, todėl kalbų taisyklė po metų ir buvo įvesta. Šiais laikais apribojimų kalbos pagrindu nebėra.

Kaip manote, ar šie metai – nacionalinių kalbų metai? Ar mūsų tautiečiui Silvestrui Belt gali padėti nacionalinės kalbos korta? O gal šiais metais vigi laimės angliška daina? Kviečiame diskutuoti komentaruose!