Aistė Smilgevičiūtė – vandens garsų pakerėta (alfa.lt)
„Drėksta ant lūpų žodžiai, imkit, gerkit šią maldą godžiai“, — dainuoja Aistė Smilgevičiūtė, savo balsu kerėdama klausytojus.
Aiste, nuo to laiko, kai dalyvavote „Eurovizijoje“ praėjo devyneri metai. Kaip šį konkursą vertinate šiandien?
Vertinu jį kaip galimybę formuoti įvaizdį. Siunčiame tokius atlikėjus, kurie patinka mums, lietuviams. O ir dainuoja jie tikrai gerai, tad nors ir nepelnome aukštų įvertinimų, apie savo šalį paliekame gerą įspūdį.
O kas per tuos devynerius metus pasikeitė jūsų gyvenime?
Kaip dainavau tai, kas man patiko, taip dainuoju ir toliau. Tiesa, ilgą laiką Lietuvą valdė „popsas“, tad mažiau apie mane girdėjote. Dabar žmonės jau trokšta kokybiškos muzikos, tad tai, ką darau, populiarėja, o mes turime daugiau gerbėjų, dažniau koncertuojame.
Drauge su grupe „Skylė“ išleidote albumą „Povandeninės kronikos“. Kokia tai muzika?
„Povandeninės kronikos“ — konceptualus albumas. Kiekviena daina — atskira istorija. Nebūtinai iš šiandienos, ne būtinai iš tos erdvės, kurioje gyvename. Tačiau visas šias istorijas sieja vandens motyvas. Kartais jie atsispindi žodžiuose, kartais — muzikoje.
Kuo jums ypatingas vanduo?
Nuo vaikystės daug laiko praleisdavau prie Platelių ežero. Puikiai moku plaukti, nardyti. Vanduo man atsiskleidžia tarsi kitas, dar nepažintas pasaulis.
Beje, baltų mitologijoje tai mirusiųjų karalystė. Taigi vanduo — tarsi išėjimas į kitą erdvę, kitokio laiko pajautimas.
Kiek laiko prireikė, kad „Povandeninės kronikos“ išvystų pasaulį?
Kūrėme septynerius metus.
Ar žodžius dainoms kūrėte jūs pati?
Taip, žodžiai daugiausia mano ir Roko (A.Smilgevičiūtės vyro. — Aut. pastaba), taip pat Rimvydo Stankevičiaus.
Esate itin kūrybinga šeima, nuolat turite idėjų, impulsų kurti. Štai ir dabar sklinda gandų, kad ketinate atgaivinti aplinkos teatrą „Miraklis“. Ar tai tiesa?
Tiesa. Šis teatras kadaise buvo itin įspūdingas, mėgstamas žiūrovų. Didžiulės, 4-5 žmonių valdomos lėlės palikdavo įspūdį ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Tokių neišdildomų įspūdžių norime palikti ir šiais metais vyksiančiame renginyje „Tebūnie naktis“.
Kokia publika ateina į jūsų koncertus?
Publika labai įvairi. Smagu, kad mūsų grojama muzika patinka ne tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, į koncertus ateina ir šeimomis.
Mažieji taip pat klausosi jūsų dainų?
Taip, ir jiems patinka. Kartais tėvai prieina po koncerto, sako, kad mano muzikos klausosi nuo ryto iki vakaro. Kodėl? Todėl, kad to prašo jų vaikai.
O jūsų pačios sūnūs klausosi jūsų muzikos?
Klausosi. Jie moka beveik visų dainų tekstus. Nemėgsta tik tų dainų, kuriose daug mistikos.
Tačiau mistika patinka jums. Šiuo metu įrašinėjate kiek mistifikuotą roko operą „Žuviaganys“?
Taip, tai naujausias mūsų darbas — tam tikras lietuviškas trileris apie žmogų, kuris gyvena upėje.
Ir vėl vanduo?
Ir vėl… Ką padarysi? Jis man patinka.
„Savaitė“, Ivona Kucharevič,
„Alfa.lt“
