Atrankos į „Euroviziją“ finalininkė Paula: „Negalima pasiduoti tamsai – reikia pakovoti dėl šviesos“

Tiksint paskutinėms minutėms ir nenumaldomai artėjant finišo tiesiajai, kuomet paaiškės, kas šiemet atstovaus Lietuvai didžiojoje „Eurovizijoje“, portale „Eurodiena“ svečiavosi atlikėja Paula. Apie pasirodymo kokybę, sako ji, reikia galvoti ne tik iškovojus kelialapį į Portugaliją, atrankoje taip pat svarbi kiekviena smulkmena.

Dainininkė, šiuo metu besisukanti aktyviame atrankos į dainų konkursą finalo pasiruošimų rate, sutiko pasidalinti mintimis apie tvirtą ėjimą nuo vaikystės pasirinktu muzikos keliu, per dvejus metus atrankose į „Euroviziją“ sukauptą patirtį bei lemtingą pažintį su švedų prodiuserių komanda. O kalbėdama apie šou elementus didžiosios „Eurovizijos“ scenoje intrigavo sakydama, kad  „vizitine kortele“ tapusiu triuku beveik neįmanoma iš tiesų nustebinti klausytojų.

– Paula, į nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ sceną žengiate antrus metus iš eilės. Jei palygintumėme patirtis, kaip atrankoje į šį dainų konkursą jautėtės pernai ir kaip šiemet – ar galėtumėte įvardyti skirtumą tarp savęs tuomet ir dabar?

– Manau, šioje atrankoje man buvo svarbiausia mėgautis ir džiaugtis galimybe tiesiog būti čia.  Šiemet mėginau atskleisti kitokią, dar nematytą savo pusę. Tiek praėjusiais metais, tiek šiemet atrankoje į „Euroviziją“ dalyvauju su savo kūrybos dainomis. Jomis itin tikiu – tikėjimas išliko nepakitęs (aut. past. šypsosi). Tad pagrindinė manęs laukianti užduotis tiksint paskutinėms minutėms iki atrankos į dainų konkursą finalo –  susitelkti ties tinkamu kūrinio „123“ energetikos ištransliavimu klausytojams.

– Neretai tenka girdėti sakant, kad jauno atlikėjo priešas – jaudulys. Tačiau žvelgiant į Jus atrodo, jog scenoje esate užtikrinta ir stabili, kaip žuvis vandenyje. Kaip pavyksta prisijaukinti sceninį jaudulį, o gal ši būsena Jums visai nepažįstama?

– Kai užlipu į sceną, jaudulio nebelieka –  esu tikra dėl to, ką ir kaip atlieku. Todėl tiesiog džiaugiuosi, kad galiu būti scenoje bei daryti, ką labiausiai mėgstu – dainuoti. Neslėpsiu, tikrai šiek tiek jaudinuosi užkulisiuose laukdama savo pasirodymo eilės. Tačiau visa tai pavadinčiau sveiku ir netgi būtinu jauduliuku, ne trukdančiu, bet leidžiančiu pasiekti dar geresnių rezultatų.

– Dainuojate jau seniai. Ne kartą žiniasklaidos atstovams esate sakiusi, kad muzika – Jūsų kelias. Meilė muzikai – iš kur ji?

– Dainuoju nuo šešerių. Dar būdama visai maža mergaitė žinojau, jog noriu tapti atlikėja ir dainuoti. Kai sukaklo 14 metų, pirmą kartą parašiau savo kūrybos dainą. Tada dar tvirčiau supratau, kad nenorėčiau eiti jokiu kitu keliu – dainavimas, kūryba yra tai, kas man suteikia didžiausią džiaugsmą. Jaučiu, kad scena yra mano pasaulis – vieta, kurioje trokštu būti. Atrodo, jog muzika visuomet buvo manyje (aut. past. šypsosi).

– O autoritetai – ar galėtumėte įvardyti tokius, iš kurių sėmėtės įkvėpimo, į kuriuos lygiavotės? O gal priešingai – nuo pat pradžių kūrėte savo muzikos istoriją su savitu braižu?

– Didžiausi įkvepėjai man yra Rihanna, Ariana Grande, Beyonce ir Michael Jackson. Visuomet žavėjausi šių žmonių asmenybėmis ir, žinoma, jų muzikiniais gebėjimais. Nesuklysčiau sakydama, – šie žmonės padarė nemažai įtakos mano kelyje siekiant svajonės. Tačiau negaliu paneigti ir to, kad visuomet stengiausi bei stengiuosi būti savimi darydama viską taip, kaip įsivaizduoju.

– 2017-aisiais dainą „Let u go“ kūrėte kartu su žinomu muzikos prodiuseriu Gyčiu Valicku. Šiemet prie kūrybinės komandos prisidėjo ir Donatas Montvydas bei švedų profesionalai. Kodėl pasitelkėte į pagalbą tarptautinę komandą?

– Nutiko taip, jog šie žmonės išgirdę jau beveik pabaigtą kūrinio „123“ versiją, patys panoro prisidėti prie galutinio jo išpildymo. Neslėpsiu, tai buvo viena iš mano svajonių – visada norėjau dirbti kartu su žinomiausių atlikėjų prodiuseriais Švedijoje. Visa kūrybinė komanda tiki šios dainos sėkme. O šis besąligiškas tikėjimas mane itin motyvuoja.

– Išduokite paslaptį, ar lengva jaunam atlikėjui įtikinti švedų kūrėjus, kad šie dirbtų kartu? Kokį „egzaminą“ teko išlaikyti, kad išgirstumėte sau palankų atsakymą?

– Švedų prodiuseriai mano muzikinę veiklą stebėjo dar nuo praėjusių metų atrankos į „Euroviziją“. Dabar suprantu, jiems patiko tai, ką darau scenoje (aut. past. šypsosi). Neabejoju, pagrindinė mus jungianti grandis yra muzika ir kūryba. Tikriausiai todėl netgi bendravimas tarpusavyje nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų buvo labai smagus ir netgi magiškas. Užsimezgė itin stiprus ryšys – bendraujame iki šiol ir su nekantrumu laukiame naujų muzikinių projektų, kai vėl susitiksime. (aut. past. šypsosi).

– „Eurovizinė“ daina „123” – šokinio stiliaus, tačiau praėjusį šeštadienį melodijoje įnešėte naujovę – gitaros skambesį. Kuri iš nuskambėjusių versijų Jums artimesnė? Kodėl?

– Man patinka abi šios dainos versijos. Tačiau, manau, akustinis kūrinio skambesys padeda tinkamiau išspinduliuoti norimą emociją ir jausmą scenoje. Pastarasis aspektas mane sujaudina iki širdies gelmių, bet tikiu abiem „123“ kūrinio variantais ir jų pasirodymų išpildymu labai džiaugiuosi.

– Kokią žinutę savo kūriniu nešate klausytojams? Kodėl būtent jis turėtų prisibelsti į melomanų širdis ir iškovoti pergalę?

– „123“ – tai kūrinys apie gyvenimo dinamiškumą, kuomet vieną akimirką gali būti blogai, o kitą – gerai. Viskas aplink vyksta milžinišku greičiu. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekada negalima pasiduoti tamsai – reikia pakovoti dėl šviesos (aut. past. šypsosi).

– Jei „Eurovizijos“ gerbėjai Lietuvoje nuspręs, kad verčiausia atstovauti šaliai esate Jūs – kūrinį scenoje atliktumėte viena kaip ir atrankose ar pasinaudotumėte išsakytu komisijos nario patarimu ir pasikvestumėte į sceną, pavyzdžiui, gitaristą?

– Jei laimėčiau, manau, jau pirmadienį su profesionalų komanda imtumėme išsamiai analizuoti bei svarstyti pasirodymo pritaikymo didžiajai „Eurovizijos“ scenai Portugalijoje galimybes. Tačiau šiuo metu visos mano mintys sutelktos tik į pasirodymą atrankos finale. Čia taip pat svarbu viskas iki paskutinės smulkmenos (aut. past. šypsosi).

– Ne paslaptis, kad didžiojoje „Eurovizijoje“ svarbų vaidmenį atlieka ne tik vokalas, bet iš šou elementai. Akustinės „123“ versijos išpildyme lūžta kėdė. Kaip manote, ar šis manevras būtų įsimintas Europoje? O gal turite kitų minčių, kaip atkreipti dėmesį?

– Manau, jog scenoje mano jau išmėginti dalykai veiktų ir „Eurovizijoje“. Tačiau lygiai taip pat nesuklysčiau sakydama, kad labiausiai klausytojus gali nustebinti netikėtumai. Todėl esu įsitikinusi, kad scenoje keletą kartų kartojant tą patį triuką, jis tampa atlikėjo „vizitine kortele“, bet ne elementu, galinčiu padaryti įspūdį vėl ir vėl iš naujo.

– Kituose muzikiniuose konkursuose esate atskleidusi save ir lyrinių kūrinių atlikime, bet dvejus metus iš eilės atrankoje į „Euroviziją“ dalyvaujate su šokinio stiliaus kūriniais. Kodėl toks pasirinkimas? Baladės turi mažiau šansų triumfuoti?

– Savo dainų neskirstau į šokinio ir ne šokinio stiliaus. Manau, jog kūrinio melodijos tempas, nuotaika ar aranžuotės stilius nėra itin svarbus tam, kad daina būtų vertinama kaip stipri. Svarbiausia nešti įtikinamą emociją ir energetiką. Kurdama negalvoju apie tai ar sukursiu baladę, ar greitesnės melodinės linijos kūrinį.  Pastaruosius dalykus veikiausiai diktuoja konkrečios dienos nuotaika. O aš tiesiog leidžiu dainai pačiai save rašyti (aut. past. šypsosi).

– Kiekvienas dainininkas atlikdamas autorinį kūrinį neabejotinai gali įvardyti jo pranašumą tarp kitų. Kokias stipriąsias puses turi daina „123“, kurių galbūt pasigendate kitų dalyvių pasirodymuose? Ką manytumėte esant pagrindiniu savo dainos koziriu?

– Šis kūrinys  savo stiliumi ir kokybe gali lygiuotis į tai, kas šiuo metu skamba pasaulinėje muzikos rinkoje. Perfrazuosiu Donatą Montvydą sakydama, kad daina „123“ yra šiandien, o ne vakar. Būtent taip ją apibūdinčiau ir aš.

Parengė Berta Banytė | eurodiena.lt