Donatas Montvydas: „Pergalę jaučiu tada, kai žinau, kad padariau viską, ką galiu“

Naujienų portalo „Eurodiena.lt“ svečiuose Lietuvos atstovas „Eurovizijoje 2016“ Donatas Montvydas (Donny Montell). Antrą kartą dainų konkurso atrankoje laurus nuskynęs atlikėjas sutiko atvirai pasikalbėti apie pasiruošimo didžiajai „Eurovizijai” detales, užsibrėžtus tikslus, bendradarbiavimą su švedų prodiuserių komanda, kovą už „eurovizinį“ salto ir ypatingą jausmą – muziką be išskaičiavimo.

Primename, jog Donatas Montvydas į „Eurovizijos“ sceną Stokholme su kūriniu „I’ve been waiting for this night“ žengs gegužės 12-ąją. Antrajame dainų konkurso pusfinalyje Lietuvos atstovas pasirodys devintas.

Donatai, iki pasirodymo didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje liko mažiau nei mėnuo. Kaip atrodo Jūsų kasdienybė dedant paskutinius konkursinio pasirodymo štrichus?

Šiuo metu mano kasdienybė intensyvi. Kiekvieną dieną galvoje sukasi mintys apie tai, kaip dar labiau pakelti būsimo „eurovizinio“ pasirodymo kartelę. Taip pat nuolat kirba ir kitas siekis – ne tik gerai pasiruošti artėjančiam pasirodymui, bet ir efektingai formuoti įvaizdį apie save kaip atlikėją Europoje. Mąstau, kokius naujus darbus dar galime atlikti, kad populiarintume dainą prieš išvykdami į „Euroviziją“. Tokių minčių srautas mane aplanko kasdien ir taip bus iki paskutinės valandos, minutės, kol Stokholmo scenoje nuskambės „eurovizinis“ kūrinys. Tačiau visas šis pasiruošimas man – smagus potyris. Juk planavimas, disciplina nulemia rezultatą. Tikiu, kad milžiniškas kiekvienos dienos krūvis ieškant geriausių sprendimų duos vaisių.

„Eurovizijos“ scenoje esate nebe naujokas. Jei palygintumėte savo tikslus 2012-aisiais ir šiemet, kokie jie buvo tada, o kokie yra dabar?

2012-aisiais aš realizavau savo vaikystės svajonę – laimėti „Eurovizijos“ atranką ir atstovauti savo tautai, savo šaliai, savo šeimai. Norėjau pristatyti save kaip atlikėją ir tai pavyko. Šiemet, kai vaikystės svajonė jau įgyvendinta, kur kas labiau mąstau ir svajoju apie tai, kaip laimėti „Euroviziją“. Sutelkiu mintis ir energiją į tai, kaip pasiimti viską, kas įmanoma. Jei prieš ketverius metus norėjau tiesiog atstovauti Lietuvai, tai šiemet galvoju, kaip būti geriausiam.

Galbūt vieną kartą sudalyvavęs šiame dainų konkurse įminėte mįslę, ko gi reikia kelyje į pergalę?

„Eurovizija“ yra vienas iš konkursų. Konkursai, festivaliai – tik formos. Aš pergalę jaučiu tada, kai žinau, kad padariau viską, ką galiu. Kai jaučiu, kad siekdamas rezultato savo darbu, pasirodymu scenoje atidaviau visą save. Tikslas yra būti geriausiam, kokiam galima būti tą akimirką. Tačiau, jei širdyje ir atrodys, kad realizuodamas savo idėją, tokiu tapai, to, juk ne visada pakanka. Bet tai jokiu būdu nereiškia pralaimėjimo. Kartais tam tikrose situacijose yra geresnių. Tai nereiškia, jog esi menkesnis, – tau tiesiog reikia dar šiek tiek laiko. Pergalę lemia ne pirmoji vieta, o asmeninis požiūris: ar viskas padaryta motyvuotai ir pasišvenčiant tam, ko siekiama.

Kūrinį  „I’ve been waiting for this night“ sukūrė švedų prodiuseriai. Kaip susipažinote su šia kūrėjų komanda? Kodėl būtent švedai?

Švedų komandą savo muzikiniame kelyje susitikau prieš trejus–ketverius metus, kai pakviestas sudainuoti „eurovizinę“ dainą (aut. past. „Love is blind“) atvažiavau į Stokholmą. Pirmiausia susipažinau su televizijos prodiuseriais. Tarpusavio bendravimas tęsėsi. Tad po kurio laiko susipažinau ir su kompozitoriais, dainų autoriais. O pastarasis ryšys peraugo į pažintį su šiųmečio „Eurovizijos“ pasirodymo režisiere. Manau, mūsų susibūrimą draugėn lėmė likimas. Atradome tai, kas mus visus sieja – muziką. Kokybės atžvilgiu darbas su švedais – tai aukščiausias lygis, kokį kada nors buvau pasiekęs. Žinoma, mokyklos, akademijos ir jose įgytos žinios lėmė kitokį švedų požiūrį į idėjų realizavimą muzikoje. Juk žvelgiant pasauliniu mastu, šios tautos rinka yra viena iš pirmaujančių. Tai yra vienas iš tų aspektų, kurie daug ką keičia į gerą. Duok Dieve, kad ši pažintis sėkmingai tęstųsi toliau.

Ar ruošiantis „euroviziniam“ pasirodymui tobulinti vokalą taip pat padeda švedai?

Už vokalinį kūrinio atlikimą esu atsakingas pats. Prieš kurį laiką man pavyko atrasti tam tikrus balso lavinimo pratimus ir metodus, atskleistus vokalo pedagogų, iš kurių praeityje sėmiausi žinių. Atėjo metas, kuomet jaučiuosi patogiai tai darydamas. Turiu savo metodiką ir prie jos pasilieku. Ieškoti kažko naujo yra gerai, tačiau kartais taip nutinka, jog ieškant galima pamesti tai, kas buvo surasta anksčiau. Didieji operos solistai ir kiti dainininkai sako, jog labai svarbu laiku pajausti, kai savyje atrandamas vidinės laisvės ir patogumo jausmas, nes kiekvieno žmogaus organizmas – individualus. Trejus metus vadovaudamasis atrastais metodais, juntu, jog po truputį ugdau savo vidinę laisvę.

Pasiruošimo darbų įkarštyje keletą dienų viešėjote Stokholme. Koks buvo šios kelionės tikslas?

Išvykęs į Švedijos sostinę bendravau su „eurovizinio“ pasirodymo režisiere. Ji atsakinga už projekcijas, apšvietimo vietas, kryptis ir laiko kodavimą, kai tam tikroje vietoje, tam tikru metu parodomas vaizdas. Taip pat už choreografiją, kuri vis dar tvirtinama. Tinkamas apšvietimas priklauso nuo judesio. Dainos „I’ve been waiting for this night“ kūrėjai taip pat dalyvavo derinant detales, susijusias su dainos atlikimu. Mano pasirodyme yra aspektų, kuriuos jiems kaip kūrinio autoriams itin svarbu realizuoti. Šių žmonių komanda prisiliečia prie visko, tačiau galutinio rezultato verdiktas priklauso nuo manęs, nes būtent aš sprendžiu, ar esu tuo patenkintas, juk scenoje turiu jaustis patogiai.

Ką savyje turi ši daina, kad ištarėte „taip“ būtent jai?

Muzika yra jausmai. Klausantis dainos arba pajunti per kūną bėgančius šiurpus, arba ne. Išgirdęs kūrinį „I’ve been waiting for this night“, įsivaizdavau save stovintį didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje ir laimintį pagrindinį trofėjų. Tai – pergalės, euforijos pojūtis. Būtent tokie pojūčiai ir lemia pasirinkimą. Muzika yra jausmai, o ne išskaičiavimai.

Kiek laiko prireikė prisijaukinti naująjį kūrinį? O galbūt jis tiko ir patiko vos išklausius pirmąjį sykį?

Daina patiko iš karto. O vokaline prasme ją prisijaukinti reikėjo šiek tiek laiko. Juk tai – naujų kompozitorių kūrinys. Kai kurios melodinės variacijos jame iš pradžių atrodė neįprastos, tačiau pripratau savaime, ieškodamas geriausių būdų jai suskambėti. Manau, jog panašiai yra su visomis dainomis, kurias įtraukiu į savo atliekamų kūrinių sąrašą.

Prasitarsiu, tam, kad išleisčiau šią dainą į gyvenimą, tinkamos akimirkos laukiau beveik pusantrų metų. Anksčiau tam nesiryžau, nes stigo laiko pasiruošti, o ruošiantis man ypatingai svarbu profesionalumas. Nenorėjau skubėti, norėjau pabandyti maksimaliai įgyvendinti visas turimas idėjas. Manau, jog šis sprendimas pasiteisino.

Ar „I’ve been waiting for this night“ nuskambės ir kitomis kalbomis?

Ne, kitomis kalbomis ši daina neskambės. Taip nusprendėme po to, kai nepasiteisino penkiomis kalbomis įdainuotas kūrinys „Love is blind”. Taip pat peržvelgėme šalių, laimėjusių „Euroviziją“, istoriją – jos niekuomet neįrašinėjo savo kūrinių kitomis kalbomis. Mūsų komandos tikslas – viena daina, hitas, skambantis anglų kalba, kuri itin populiari Europoje. Klausytojus reikia pratinti prie vienos dainos versijos, o ne blaškyti. Noras populiarinti kūrinį pataikaujant publikai arba tam tikroms tautoms, yra gerai, nes galvojama apie žiūrovus. Tačiau, manau, jog tai kenkia dainai – atliekant kitomis kalbomis, kinta pirminė kūrinio prasmė.

Šiame konkurse svarbus ne tik vokalas, bet ir šou elementai. Praskleiskite paslapties šydą, kaip atrodys „eurovizinio“ kūrinio atlikimas scenoje?

Dainos atlikimo koncepcija išliks bene tokia pati, kokią ją atrankų į konkursą metu matė žiūrovai Lietuvoje. Tačiau techniniai pasirodymo pranašumai neabejotinai keis turimą įspūdį – sinchroninio apšvietimo galimybės, LED ekranai, dūmai ir daugelis kitų reikšmingų detalių. Kuomet prie pasirodymo prisiliečia pasaulinio lygio profesionalai, keičiasi ne tik pojūtis, bet ir įspūdis. Taip pat galiu patikinti, scenoje pasirodysiu vienas, papildomų žmonių nebus. Dainai žadama sukurti ir autentiškas vizualizacijas.

Išduokite paslaptį,  kas padeda nugalėti jaudulį prieš einant į sceną?

Turima patirtis netgi jaudinantis leidžia įgyvendinti tai, ką jau esu patyręs ir sužinojęs, tiek technine, tiek vokaline prasme. Tačiau prieš eidamas į sceną visuomet mintyse sau pakartoju, dėl ko ten žengiu. Kiekvieną kartą užduodu sau svarbius filosofinius klausimus. Į sceną reikia eiti laimingam. Jeigu jaudiniesi, jaudinkis! Svarbiausia nebijoti, o bijoma tada, kai mąstoma apie tai, ką pagalvos kiti. Pavyzdžiui, kad nukrisiu atlikdamas salto. Na, gerai, nukrisiu, nepateksiu į finalą – tai yra žmogaus baimė, bet gyvenimas dėl to nesustoja. Mes dažnai sureikšminame beverčius dalykus, užuot mėgindami sutelkti teigiamų minčių srautą. O juk būtent jame slypi vidinės ramybės paslaptis.

Išsisprendė pagrindinis daugeliui rūpimas klausimas – 2012-ųjų suktuką pakeis salto. Kaip jaučiatės, gavęs „Eurovizijos“ rengėjų pritarimą atlikti triuką?

Kai kurių pasirodymo detalių realizavimas kaip ir salto triukas ilgą laiką buvo „su klaustuku“. Juk ne taip paprasta „Eurovizijos“ scenoje patalpinti ir viduryje dainos patraukti platformas ar batutą neužgrūdant turimos erdvės. Tačiau režisierių pritarimą atlikti salto iškovojome. Rengėjai žada leisti naudoti savo batutą triukui atlikti, nereikės jo nuomotis. Tikiuosi, kad viskas pavyks ir šis salto taps tarsi legenda apie mane lygiai taip, kaip suktukas 2012-aisiais metais (aut. past. – šypsosi).

Reklaminiai „Eurovizijos“ turai. Dalyvavote tik Izraelio rengtame vakarėlyje. Kodėl nevykstate į kitas šalis?

Išvykos į vakarėlius yra kur kas naudingesnės į juos kviečiančioms šalims nei patiems atlikėjams. Skleidžiant žinias apie dainininkus svarbią misiją atlieka radijas, spauda, o dalyvavimas renginyje nieko pernelyg nekeičia. Vykti į organizuojamus renginius yra pakankamai brangu. Tačiau užvis brangiausia valiuta – laikas. Šiais metais pasirinkau Izraelį, nes tai – šalis, kurią norėjau aplankyti ir sužinoti šį tą daugiau. Be to, Izraelyje dominuojančias pozicijas užima spaudos vaidmuo ir reklama joje. Tad, galima sakyti, jog išvykimas ten – dalis strategijos.

Kokiais dar būdais skleidžiate Europai žinią apie savo dalyvavimą dainų konkurse?

Visais įmanomais būdais. Žinoma, galimybės Lietuvoje ribotos, nes neturime pasaulinio lygio viešųjų ryšių kompanijos, o tai išties varžo. Tačiau klausimas, kaip populiarinti dainą, šiuo atveju, turėtų tapti pirmaujančiu rodikliu. Informacijos apie mane ir kūrinį „I’ve been waiting for this night“ sklaidai naudojame nemokamas socialines platformas „Facebook“, „Instagram“, „Youtube“. Apmaudu, tačiau platinant informaciją, daugelį dalykų lemia pažintys.  Žinoma, jei daina gera, susidomėjimas ja yra, tačiau papildomos savireklamos galimybės tikrai praverstų.

Ar klausėtės kitų šalių atstovų dainų? Kuriai iš jų skirtumėte savo simpatijas?

Klausiausi. Manau, jog atlikimo kokybės prasme visi dalyviai bene lygiaverčiai. „Eurovizija“ pamažu tampa vakarietiška ir tai itin džiugina. Tačiau tokio laimėtojo, kokia buvo Vokietijos atstovė Lena ar garbę Švedijai atvežusi Loreen, – šiemet neišgirdau. Žinoma, mano simpatijas pelnė australai. Manau, jog kokybės atžvilgiu mes taip pat neatsiliekame. Tačiau, be abejonės, jie yra visa galva aukščiau. Taip pat švedų atstovas puikus. Vis dėlto, kas bus nugalėtojas, širdis nenujaučia. Žvelgiant iš asmeninių pozicijų, beveik visi turi lygias teises nuskinti „eurovizinius“ laurus.

Filmavotės „euroviziniame“ atviruke. Kokia yra šių metų Lietuvos atviruko koncepcija? Kokią informaciją apie mūsų šalį perteiksite Europai?

Atviruke parodysime tai, kas ne tik gražu patiems, bet ir brangu Lietuvos žmonėms. Jame bus antrosios mūsų šalies religijos, krepšinio, momentų. Esu baigęs krepšinio mokyklą, todėl aistra tiek šiam sportui, tiek muzikai mane užvaldžiusios vienodai. Taip pat koncepcijoje ryškios sąsajos su miestu – įvairūs kultūriniai paminklai, vėliavos ir kiti svarbūs su Vilniumi siejami dalykai. Bernardinų bažnyčia, Trakai… Vinjetė reprezentuoja valstybę ir mane patį, atskleisdama tam tikrus asmeninius interesus, nišas, kurios man artimos.

Parengė Berta Banytė | Eurodiena.lt