LIVE BLOG: Lietuva ir dar 14 šalių – pirmojo pusfinalio generalinėje repeticijoje

Pirmadienį „Wiener Stadthalle“ jau gyvena pirmojo „Eurovizijos“ pusfinalio nuotaikomis. Dieną įvyko pirmoji generalinė repeticija, kurios metu pirmą kartą išvydome pilnus šio pusfinalio dalyvių pasirodymus, tarp jų – ir Lietuvos. Vakare, 22 val. Lietuvos laiku, prasidės antroji generalinė repeticija, kurios metu balsuos ir komisijos. Sekite mūsų komandos įspūdžius realiu laiku.

Po kelerių metų pertraukos komisijos šiemet vėl lemia pusę pusfinalių rezultatų – 10 finalininkų paaiškės susumavus pusfinalyje dalyvaujančių šalių žiūrovų ir profesionalų komisijų balus. Kita naujovė – šiemet komisijas turi sudaryti 7 nariai, iš kurių bent 2 turi būti 18–25 metų amžiaus.

Austėja: Sveikinamės su jumis iš spaudos centro ir antrosios generalinės repeticijos metu dalinsimės su jumis įspūdžiais. Atsiprašome už techninius nesklandumus ir vėlavimą – nepavyko sukurti live blog’o, todėl įspūdžiais dalinsimės tiesiog vis atnaujindami straipsnį.

Vienas geriausių „Eurovizijos“ atidarymų – atiduodama duoklė konkurso istorijai, girdimos įvairios „Eurovizijos“ nugalėtojų dainos ir matomi žmonės, ant sofos žiūrintys tuos pasirodymus. Paskui scenoje pasirodo konkurso legenda Vicky Leandros.

Pusfinalio pradžia labai įspūdinga. Pirmasis į sceną žengė Moldovos atstovas Satoshi ir pakėlė ant kojų visą spaudos centrą. Papildomos ovacijų bangos sukėlė 2013-aisiais šaliai kaip solo atlikėja atstovavusi Aliona Moon, kuri savo partiją atliko vilkėdama ilgą ryškų sijoną, panašiai kaip ir savo pasirodyme prieš 13 metų. Paslėpta detalė specialiai „Eurovizijos“ gerbėjams?

Nepaisant to, man asmeniškai kai kurie sprendimai LED ekranuose atrodė pigokai – matome ryškias Moldovos vėliavos spalvas ir labai paprastus piešinius bei priedainio metu – dainos tekstą. Kartais tekstas dėliojamas įdomiai ir ritmiškai, bet kartais atrodo pigokai.

Po Moldovos į sceną žengė Švedijos atstovė Felicia. Pasirodymas labai panašus į matytą Švedijos „Melodifestivalen“, bet šiek tiek trūksta dinamiškesnio filmavimo ir vietomis kiek labiau matosi pačios atlikėjos plastiškumo trūkumas, kadangi trūksta lazerių ir šviesų. Visgi manau, kad tai smulkmena, o pati atlikėja skamba užtikrintai.

Vėliau atėjo Kroatijos eilė – mano nuomone, vienas įspūdingiausių pasirodymų vizualiai. Mėgstamiausia pasirodymo vieta – pradžia, kai viena grupės narė, apsirengusi baltai (tuo tarpu kitos vilki raudonas sukneles)  tarsi kaba ant stulpo. Ragana?

Įspūdingi atlikėjų makiažai (panašūs į tuos, kurias matėme nacionalinėje atrankoje) ir aprangos. Nuostabi ir jau asmeninėse repeticijose matyta pabaiga. Vokalai skamba užtikrintai.

Graikija… Kas čia buvo??? Kodėl staiga geriausią vakaro įspūdį paliko ši paraiška, nors pačios dainos nekenčiau? Pasirodymas yra kažkas NEĮTIKĖTINO. Jį įdomu žiūrėti nuo pirmos iki paskutinės sekundės, jis labai kokybiškas, jame vyksta labai daug dalykų, bet būtent to ir reikia šiai dainai. Tarsi žiūrėtum mini filmą. Matome veidrodinį šešiakampį, kitą prop su skirtingais kambariais, šokėją, iš kurio rūbų padaromas tarsi styginis instrumentas kaip 2005-ųjų nugalėtojos Helenos Paparizou pasirodyme, paspirtuką, daug ugnies ir daug energijos. Atlikėjo vokalas taip pat skamba daug stabiliau nei repeticijoje, o jis pats atrodo, kad mėgaujasi kiekviena akimirka scenoje.

Atėnai 2027?

Niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet Portugalija po Graikijos atrodo nuobodžiai. Reikia pagirti atlikėjų harmonijas (jos skamba daug geriau nei studijinėje versijoje), taip pat Portugalija pasistengė su šiokia tokia choreografija, ir vizualai tikrai gražūs. Labai išsiskiriantis numeris, tad gerbėjų atsirasti tikrai gali. Tačiau nežinau, ar to užteks finalui ir ar žiūrovai nesijaus taip pat, kaip aš po Graikijos. Ypač turint omenyje, kad atlikėjams trūksta charizmos, o jų apranga irgi kritikuotina.

Manau, kad Sakartvelas yra ryškiausias pretendentas į paskutinę vietą. Aprangos sau (turbūt vienintelis geras dalykas yra tarsi „bičių“ tematikos rūbas, užuomina į šios grupės „Vaikų Eurovizijos“ pasirodymą 2008-aisiais, t.y., bene vienintelis įdomus dalykas apie šią paraišką), šviesos sau, LED’ai sau, vokaliniai sprendimai sau.

Taip pat labai jaučiasi, kad grupės vaikinas dainuoja ir apskritai ant scenos žiūrisi daug geriau nei merginos – turbūt nieko keisto, nes jis vienintelis profesionaliai muzikuoja. Dainos bridge, kur viena iš merginų dainuoja solo, skamba ne visai užtikrintai.

Apskritai tiesiog nematau, kas už tokią paraišką balsuotų – nepaisant visų pasirodymo trūkumų, daina irgi neskamba kaip kažkieno favoritė, nors nebūtinai yra bloga.

Po Sakartvelo į sceną žengė pagrindiniai konkurso favoritai – suomiai Linda Lampenius ir Pete Parkonen. Pasirodymas labai panašus į jau matytą nacionalinėje atrankoje, bet su daug geresniu filmavimu. Ypač patiko dainos viduryje kadrai, kur Pete laikosi į klausyklos grotas. Pete vokalas taip pat skamba švariau nei asmeninės repeticijos ištraukoje, ir paskutinė, labai ilga nata išdainuota gana gerai.

Girdime ir Lindos Lampenius gyvą smuiką, tai tikrai gerokai pagyvina dainą. Tiesa, kartais atrodo, kad abu atlikėjai šiek tiek susikaustę viso pasirodymo metu.

Estija ir Juodkalnija yra tos šalys, kurios galimai kovos dėl 10 vietos finale. Sunku kažką daug pasakyti apie šiuos pasirodymus – jie kažkiek panašūs į atrankose matytus ir nieko ypatingo juose nevyksta. Abiejų atlikėjų vokalai neskamba itin užtikrintai. Tiesą sakant, Tamara iš Juodkalnijos prašovė tikrai stipriai, svarbiausios natos skambėjo pro šalį (ir, atrodo, prasčiau nei dieninėje repeticijoje), už tai tikrai baus komisija. Tuo tarpu „Vanilla Ninja“ vokalistė irgi neskambėjo visai užtikrintai, tačiau geriau nei kituose pasirodymuose. Todėl visgi manyčiau, kad Juodkalnija į finalą nepateks.

Noriu pagirti Belgijos atstovės Essylos vokalą, labai patobulėjusį sezono eigoje. Dabar ji tikrai skamba užtikrintai, ir skamba gerai net ir sunkiausiose dainos vietose – nors nemažą dalį padaro ir įrašyti pritariantieji vokalai. Taip pat reikia pagirti patobulėjusį filmavimą toje šviesos juostoje – dabar ta juosta filmuojama iš arčiau ir pasirodymas atrodo tarsi svariau. Labai graži pasirodymo pradžia su sniegu, mėlyna spalva ir vėjo mašina. Pačia atlikėją vis dar galėtume vadinti „malka“ ir tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl Belgijos finale visgi nematysime, tačiau tikrai visas paketas sukuria geresnį įspūdį nei repeticijos ištraukoje.

Atėjo tiesos akimirką – po Belgijos į sceną žengė Lietuvos atstovas Lion Ceccah. Nors pasirodymo pradžioje šiek tiek jautėsi atlikėjo jaudulys, drebėjo rankos, paskui jis įsivažiavo. Galbūt aukščiausios natos neskambėjo visiškai idealiai, tačiau bendrai pasirodymas skambėjo labai užtikrintai ir stipriai – Lion Ceccah visos dainos metu demonstravo savo balso galią. Puikiai atrodo subtitrai (jų mažiau nei nacionalinėje atrankoje – tik antrame posme, ir jie angliški), skulptūra sugriuvo ten, kur turėjo sugriūti. Nuostabiai atrodo vizualai, pavyzdžiui, vis augantis avataras trečioje minutėje. Taip pat mus visus nustebino kadras, kuriame Lion jau eina į scenos priekį catwalk’u. Vienu metu Lion yra filmuojamas iš nugaros, scenoje tamsu ir tolumoje matosi šviesa, link kurios Lion ir eina. Šis kadras atrodo itin siurrealiai.

Pasirodymas, deja, neapsiėjo be nesklandumų – gerokai per trumpai matėme nespalvotą vaizdą pasirodyme. Tačiau pats Tomas yra šaunuolis ir mes visi esame įsitikinę, kad Lietuvą išvysime ir „Eurovizijos“ finale.

Lietuvai pasisekė su pasirodymo pozicija – tiek Belgijos, tiek San Marino paraiškos nėra vienos stipriausių, ir abi dainos yra visai kitokios, tad tikrai iš konteksto išsiskiriame.

Kalbant apie San Mariną, tai tikrai nėra stiprus pasirodymas vokaliai. Senhit partijoje buvo tikrai daug nešvarių natų, ir atlikėjos energijos pasigedau, bent jau lyginant su jos „Adrenalina“ pasirodymu 2021-aisiais. Dar labiau visa tai pasakytina apie Boy George – jis vos juda, dainuoja visiškai akmeniniu veidu, ir tikrai nešvariai.

Tačiau, ko gero, minėti aspektai nėra pasirodymo esmė. Vis tiek pasirodymas yra nuotaikingas, spalvingas, tas pats pasakytina ir apie dainą – turbūt yra žiūrovų, kurie per daug neanalizuoja detalių ir žiūrėdami konkursą tenori pasilinksminti, dar galbūt yra nostalgiškai nusiteikę, tad galbūt ir balsuos už San Mariną, o gal balsų pridės ir Boy George žinomumas.  Vis dėlto, mano nuomone, tai tikrai nėra stipri paraiška, ir čia kalbame apie 13-14 vietą pusfinalyje.

Toliau programoje – balsas, sukeliantis šiurpuliukus absoliučiai kievieną kartą, nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Atrodo, kad lenkės Alicjos vokalinės galimybės neturi jokių limitų ir ji absoliučiai nežino, kas yra jaudulys. Ji dainuoja nuo žemiausių iki aukščiausių natų, o ypač savo balsą atskleidžia dainos pradžioje ir pabaigoje. Didžiuliai komplimentai komandai už tai, kad pakartojimui pasirinkta pati įspūdingiausia vieta – pabaiga, kurioje girdime įspūdingiausią natą.

Nepaisant vokalo, vizualiai pasirodymas labai konceptualus, su labai geru filmavimu, ir jis, kaip ir Graikijos, šiek tiek primena mini filmą, nors ir neturi tiek skirtingų elementų bei veiksmo.

Dar pastebėjau, kad atlikėjos apranga labai panaši, kaip nacionalinėje atrankoje (metalinė liemenė su gilia iškirpte), bet dėl minimalių pakeitimų dabar šis rūbas jai tinka daug labiau nei tada, gražiau atrodo ir atlikėjos plaukai.

Pusfinalį uždaro Serbija – žemi dažniai dainoje drebina spaudos centro sienas, o žmonės jame entuziastingai reaguoja į šį pasirodymą. Ši paraiška neabejotinai išsiskiria iš konteksto ir puikiai uždaro pusfinalį. Pasirodymo konceptas toks pats, kaip nacionalinėje atrankoje, tačiau puikiai išnaudotos didesnės scenos galimybės, pavyzdžiui, catwalk’as, ant kurio pradėtas pasirodymas.

Man pasirodė, kad kameros drebėjimo buvo mažiau nei asmeninės repeticijos klipuke, jis labai tiko pabaigai, kur vokalistas dainuoja visišku metalo stiliumi, kiek primenančiu riaumojimą. Šis filmavimo sprendimas tikrai padidina dainos įspūdį, ir jo nėra per daug, kaip kartais būna, pavyzdžiui, Lenkijos pasirodymuose praeityje.

Labai geri svečių numeriai, kuriuos išvydome tiek balsavimo metu, tiek jau jį uždarius. Iškart po trumpų pasirodymų pakartojimų, išvydome labai austrišką cirko, akrobatikos numerį – įspūdingi šokiai ore, raudonos užuolaidos, garsusis Praterio apžvalgos ratas bei 1900-ųjų nuotaika – kas gali būti labiau austriško?

Vėliau rodomas filmukas su trumpa „eurovizine“ viktorina – konkurso žiūrovai galės pasitikrinti savo žinias apie konkursą. Nuskambėjo ir klausimas apie atlikėją, kuri buvo pirmoji moteris, „Eurovizijos“ scenoje dėvėjusi kelnes – kitaip suformuluotas šis klausimas yra skambėjęs ir „Eurodienos“ protmūšyje.

Galiausiai matome ir jau tradicija tampantį humoristinį numerį, kuriuo pristatoma šeimininkų šalis. Šįkart – lyginama Austrija ir Australija, o dainavo renginio vedėjai bei pernai Australijai atstovavęs GoJo. Žinoma, neišvengta garsiosios frazės „there are no kangaroos in Austria“ (liet. Austrijoje nėra kengūrų). Tačiau spėkite, kas įvyko vėliau – ogi į sceną atšuoliavo ne kas kitas, o kengūra.

Vakarą užbaigiame finalistų skelbimu – nors, žinoma, tai nėra tikrieji rezultatai. Lietuva į finalą patenka – laikome kumščius, kad šis scenarijus pasikartotų ir rytoj.