Nuomonės

Austėja Šarkaitė: Antrą kartą „Eurovizijoje“ atradau daugiau prasmės

Visiems įdomūs pirmi kartai, nesvarbu kokie. Visi klausinėja, koks jausmas kažką pamatyti pirmą kartą, bet… o kas yra antri kartai? Vėliau, trečią, ketvirtą kartą tam tikra patirtis tampa vis arčiau kasdienybės, vis įprastesnė. Bet man atrodo, kad nuvertinamas dalykas yra antras kartas, nes tada viskas lyginama su labai konkrečiomis patirtimis – kaip buvo pirmą kartą. Ir supratau vieną itin svarbų dalyką.

Užbėgant įvykiams už akių – gal nelabai to tikėjausi, ar bent abejojau, ar tikrai, bet nuo šiol visu šimtu procentų propaguosiu mintį, kad nieko įsimintiniau už pirmą kartą nebus. Ar geriau, ar blogiau – kitas klausimas, bet to apskritai nereiktų per šią prizmę vertinti.

Pernai, kadangi Turino „Eurovizija“ sulaukė daug kritikos dėl neveikiančios scenos bei kitų organizacinių dalykų, sulaukiau nemažai klausimų, ar tam tikros organizavimo spragos man pasijautė būnant įvykių centre. Ir negalėjau atsakyti į šį klausimą, kadangi neturėjau, su kuo palyginti. Na, bent jau nebuvo taip blogai, kad kažką blogo sakyčiau nelyginant.

Vis dėlto, norėčiau palyginti tam tikrus aspektus, kadangi ir sąmoningai, ir ne visai Liverpulyje lyginau su Turinu beveik viską – pradedant konkurso organizavimu ir baigiant apskritai savo asmenine patirtimi, net nebūtinai tiesiogiai susijusia su „Eurovizija“. Ir, tiesą sakant, nemanau, kad Turino organizacija buvo daug blogesnė. Žinoma, galima prisikabinti prie to, kad Turine nemažai savanorių nekalbėjo angliškai, ir labai keista, kad nėra tokio reikalavimo savanoriaujant ar dirbant tarptautiniame renginyje. Kita vertus, nėra garantijos, kad to nebūtų Jungtinėje Karalystėje, jei ji nebūtų anglakalbė šalis. Visgi bent jau nesusikalbėjimo nesklandumo šiais metais buvo išvengta. Tai, kad kai kurie darbuotojai negalėjo suteikti pakankamai informacijos, vietomis buvo abu kartus. Na, o aspektas dėl neveikiančios scenos visiems yra žinomas, tačiau tai problema, kurią matė tiek „Euroviziją“ stebėję per televizorių, tiek viską matę vietoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo Liverpulis tikrai pranoko Turiną, tai atidarymo ceremonijos organizavimu ta prasme, kad ant turkio spalvos kilimo stovėjo žmonės, koordinuojantys srautus ir pranešantys, kurių šalių atstovai tuoj ateis bei padedantys visiems norintiems žurnalistams pakalbinti visus norimus dalyvius. Tačiau mano patirtis pernykštėje atidarymo ceremonijoje buvo geresnė dėl visų kitų aspektų – Turine buvo kur kas lengviau susigaudyti, kur eiti, kaip rasti įėjimą į renginį, taip pat ceremonijoje vyko ramesnėje ir gražesnėje vietoje už miesto, o Liverpulyje – miesto centre, su daugiau aplinkinio triukšmo bei neaiškumų, kur mums, kaip žurnalistams, reikėtų į jį įeiti. Taip pat Liverpulyje tarptautinės delegacijos, fanų portalai buvo nukišti į patį kilimo galą, kur nemažai delegacijų dėl nuovargio ar laiko trūkumo net nebeprieina. Na, ir paskutinis Turino atidarymo ceremonijos privalumas – ten visą laiką grojo „eurovizines“ dainas, o Liverpulyje kurį laiką grojo muzika, su konkursu net nesusijusi, ir didžiąją dalį laiko apskritai buvo tylu, išskyrus tai, kad kiekvienos šiųmetinės dainos būdavo paleidžiama po keliolika sekundžių, kuomet tas atstovas pradeda eiti kilimu. Tiesa, dėl šio aspekto nenorėčiau pernelyg teisti, kadangi tyla dažnai yra paranki, norint padaryti kokybiško turinio, pvz., interviu.

@eurodiena.lt

#eurovizija #eurodiena #eurovision2023 #eurovision #lukeblack @Luke Black

♬ original sound – eurodiena

@eurodiena.lt

#eurovision #eurovision2023 #eurodiena #eurovizija

♬ original sound – eurodiena

Tiesioginėse transliacijose minėjome, kad galbūt Kaunas būtų patogesnis miestas rengti „Euroviziją“, kadangi arena tuomet būtų miesto centre ir iki jos daug patogiau nusigauti, nei kad iki „Avia Solutions Group“ arenos Vilniuje. Čia galima būtų palyginti ir Liverpulį su Turinu – Liverpulio „M&S Bank“ arena įsikūrusi pačioje miesto širdyje, „eurovizinis“ kaimelis taip pat visai netoli, o Turine situacija visiškai kitokia. Turine miesto centras, „eurovizinis“ kaimelis, arena ir vieta, kur vyko atidarymo ceremonija, buvo ganėtinai toli viena nuo kitos, kas sukėlė tam tikrų nepatogumų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl patirtis Liverpulyje man buvo sklandesnė.

Visgi svarbiausia išvada, kurią padariau grįžusi iš jau antros savo „eurovizinės“ kelionės, yra ta, kad, nors antrą kartą nebėra tų nežemiškų emocijų, kai viskas pamatoma pirmą kartą, ir kartais atrodo, kad norėčiau tų emocijų nepamesti, viskas nėra vien tik apie tai. Atsiranda daugiau prasmės, daugiau kitokių įžvalgų, noro tobulėti. Pernai būtent šis aspektas – visko pamatymo pirmą kartą ir net nesugebėjimo to suvirškinti – buvo esminis, ir dėl jo kelionės gyvenime nepamiršiu. Vis dėlto šiais metais atradau prasmės kiek kituose dalykuose. Šį tą pavyko nuveikti – pamatyti abu pusfinalius gyvai arenoje (ir tai buvo pirmoji patirtis juos stebėti stovimose vietose), abiejų pusfinalių ir finalo pirmąsias generalines repeticijas, prieinamas žurnalistams, taip pat stebėjome arenoje ir iš ten kėlėme turinį į „Instagram“. Dalyvavau, kaip minėjau, atidarymo ceremonijoje ir ten pakalbinau dalyvius bei vėlgi sukūrėme turinio. Darėme tiesiogines transliacijas, „liveblogs“, video reakcijas, stebėjome beveik visas įmanomas generalines repeticijas, turėjau pirmą patirtį tiesioginę finalo transliaciją žiūrėti spaudos centre bei filmuoti nesuvaidintą reakciją į rezultatus.

YouTube player
YouTube player
YouTube player

Teko lankytis ir „euroviziniuose“ vakarėliuose, susitikimuose su šiųmetiniais dalyviais, šiek tiek pamatyti miestą (nors ne tiek, kiek norėtųsi). Visa tai susideda į visiškai nepakartojamą patirtį, kurią dabar prisimenu su stipria nostalgija ir išties liūdna, kad visa tai jau baigėsi. Labai norėčiau visa tai pakartoti arba kad kelionė tęstųsi ilgiau. Tačiau visgi tas dalykas, kuris šį laiką padarė tokį įsimintiną, buvo interviu su Islandijos atstove Diljá. Neapsakomas jausmas susitikti su viena iš savo favoričių, susipažinti, paimti interviu. Ir tuomet pasijaučiau beveik atsakinga už Islandijos sėkmę – reikia kuo daugiau pasidalinti, kuo geriau pateikti. Tiesą sakant, Islandijos nepatekimas, ko gero, mane taip stipriai paveikė ne tik dėl meilės dainai ir atlikėjai, bet dėl visos istorijos, kurią susikūriau Liverpulyje, net ir susidarytų iliuzijų, kiek mano pastangos gali atsipirkti. Būtent TAI man buvo kelionės svarbiausias patyrimas. Ką noriu pasakyti – pajaučiau, jog mano veikla turi prasmės. Daugiau, nei bet kada maniau. Supratau, kad noriu tai daryti vėl ir vėl, pasimokyti iš klaidų, padaryti dar daugiau.

YouTube player

Taip pat noriu pakviesti visus pasekti „Eurodieną“ „Facebook“, „YouTube“, „Instagram“, „TikTok“, pažiūrėti turinį iš „eurovizinės“ savaitės, jei dar nematėte. Ačiū, kad esate ir kad skaitėte!

guest

0 komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus