Mano pirmoji „Eurovizija“: prieš prasidedant pusfinaliams
Kaip ir žadėjau, pateiksiu savo įspūdžius pirmą kartą stebint „Euroviziją“ gyvai. Šį kartą – apie kelionės pradžią, ką aš veikiau prieš atvykdama į Turiną bei Turine iki pirmojo pusfinalio dienos.
Mano kelionė prasidėjo, žinoma, nuo skrydžio, vėlų ketvirtadienio vakarą. Visai paranku – ketvirtadienį turėjau galimybę stebėti repeticijas bei sudalyvauti aptarime dar iš namų. Tačiau po to teko baigti pakuotis paskutinius daiktus ir išvykti į oro uostą.
Na, žinoma, galima sakyti, kad ne skrydis, o organizavimas yra kelionės pradžia, ir tuomet, vadinasi, ji iš dalies prasidėjo net prieš kelis mėnesius. Ne taip ir seniai nusprendžiau, kad noriu vykti būtent šiemet. Pamatyti „Euroviziją“ iš arti – ar tiesiog kaip žiūrovei, ar kaip spaudos atstovei – man buvo svajonė aštuonerius metus, nuo 2014-ųjų, kai tapau šio konkurso gerbėja. Tačiau neturėjau išnkstinių planų, kada noriu vykti, pasąmonėje vis turėjau minčių, kad gal geriau dar ne dabar, nes man reikia mokytis, turiu kitų reikalų. Visgi apsisprendžiau, kad tai daryti mokantis universiteto pirmame kurse yra viena geresnių progų. Visgi apgalvoti reikėjo daug ką – ką galiu padaryti studijų klausimu, kad labai neatsilikčiau, reikėjo susižiūrėti, kur nakvosiu, kaip nusigausiu iš vieno miesto į kitą, kokiuose renginiuose dalyvausiu, kokį turinį kursiu „Eurodienai“ ir t.t. Kitas labai svarbus dalykas – kokius daiktus reikia pasiimti, kad per daug neapsikraučiau, bet ir galėčiau kurti kuo kokybiškesnį turinį bei pasimėgauti laiku kiek įmanoma labiau.
Penktadienį nusprendžiau atsiriboti nuo „Eurovizijos“ reikalų ir dieną praleisti Milane. Kadangi atsidūriau netoli šio miesto, pagalvojau, kad reikia pasinaudoti proga, ir nepasigailėjau. Apie Milaną teko girdėti visokių nuomonių, bet man tikrai patiko. Nenoriu pernelyg daug išsiplėsti, tad paminėsiu tik tai, kad svarbiausia čia pamatyti du objektus, bent jau iš mano patirties. Pirmas yra Milano katedra (Duomo di Milano). Absoliučiai nuostabus architektūros kūrinys, nuotraukos neparodo net pusės šio grožio. Žinau, kad čia rengiamos ir ekskursijos, galima pasižiūrėti ir bažnyčios vidų – jei turite laiko, kodėl gi ne. Na, o kitas objektas yra Indro Montanelli sodas – jį aptikau visai netyčia, bet sužavėjo jo žaluma bei galimybė ten trumpam atsipūsti nuo miesto triukšmo.
Šeštadienį ryte pajudėjau į Turiną – taip, pagaliau didysis gyvenimo nuotykis jau tikrai tikrai prasideda! Įamžinau net traukinį, kuriuo atvykau.
Sunku tuo patikėti. Deja, ne viskas ėjosi taip sklandžiai, kaip norėtųsi – į traukinį pavėlavau, tetrūko maždaug dvidešimt sekundžių, kad būčiau spėjusi. Na, tai reiškė, kad į Turiną atvykau valanda vėliau nei planavau. Laimė, traukinyje bei jo laukiant pavyko pasižiūrėti asmenines Didžiojo penketo repeticijas.
Vos tik išlipus iš traukinio Turine, mane pasitiko saulėtas, šiltas oras, kai tuo tarpu Milane lijo ir buvo gerokai vėsiau. Pagalvojau, kad, matyt, tai ženklas. Na, o tas momentas, kai pirmą kartą pamačiau „Eurovizijos“ dekoracijas – tiksliau, vartus einant į aikštę šalia arenos – buvo tiesiog neįkainojamas. Kai aštuonerius metus dievinau „Euroviziją“, mylėjau viską, kas susiję su šiuo konkursu, bet viską matydavau ir girdėdavau tik ekrane, o tada pirmą kartą gyvai pamačiau tokį vaizdą, tai galite įsivaizduoti, kokias emocijas tai sukėlė. Jaučiau, kaip ėmė kauptis ašaros, užplūdo prisiminimai, kodėl aš apskritai esu „Eurovizijos“ gerbėja ir būtent tą akimirką man nebeliko jokių klausimų – tada jau galutinai patikėjau, kas vyksta.
Pirmas darbas atvykus buvo, žinoma, atsiimti savo akreditacijos kortelę akreditacijų centre. Ten gavau kortelę, taip pat kiekvienam akredituotam žmogui skiriamas maišelis su kaukėmis, respiratoriais bei dezinfekciniu skysčiu. Tuomet atėjo laikas testuotis dėl COVID-19 – testavimo punktas yra įrengtas šalia akreditacijų centro. Testo rezultatus gavau po 20 minučių.
Tuomet jau atėjo laikas eiti į spaudos centrą – norėjau suspėti pamatyti kiek įmanoma daugiau repeticijų, nors laiko tam jau nebuvo daug. Netrumpai užtruko, kol susiorientavau, kur visgi yra spaudos centras – nemaža dalis ten dirbančių žmonių nekalba angliškai arba kalba gana prastai, tad kilo šiokių tokių keblumų susikalbant. Visgi į spaudos centrą patekau sėkmingai ir ten manęs laukė jau antras momentas, privertęs suprasti, kad pagaliau tikrai atsidūriau ten, kur taip norėjau būti didelę savo gyvenimo dalį. Į spaudos centrą įėjau Ispanijos atstovės Chanel repeticijos metu. Visų pirmą, nesvarbu, ar dainą bei atlikėją mėgstu, ar ne, nepakartojamas jausmas „eurovizinę“ dainą išgirsti ne namuose per kompiuterį, o tokioje erdvėje. Negana to, ten buvusių žurnalistų reakcija į Ispaniją buvo audringa – supratau, kad čia susirinkę žmonės, kurie taip pat myli „Euroviziją“.
Vokietijos atstovo Malik Harris daina „Rockstars“ tapo pirmąja ir vienintele, kurios repeticiją spaudos centre mačiau nuo pradžios iki galo. Žurnalistų reakcija, palyginus su reakcija į Ispanijos pasirodymą, buvo kur kas ramesnė, bet man tikrai patiko – visgi mėgstu tiek dainą, tiek atlikėją. Na, aš ne tik stebėjau visus tris Vokietijos atstovo bandymus spaudos centre. Vos repeticijai pasibaigus, neilgai trukus prie manęs priėjo žurnalistas iš Vokietijos ir paprašė trumpai papasakoti įspūdžius apie repeticiją. Mielai tai padariau.
Po to iš karto turėjome tiesioginę transliaciją „Eurodienoje“. Man atrodė, kad jo metu tikrai kalbėjau entuziastingiau nei įprastai, tuo metu išties jaučiausi visiškai nerealiai, absoliučiai fantastiškai, kaip niekad anksčiau savo rogėse. Buvo labai smagu pasidalinti patirtimi ne tik stebint repeticijas, bet ir atvykus į spaudos centrą.
Kas dar padarė įspūdį, tai visų pirma, mačiau gana daug Ispanijos žurnalistų, kurie, kaip ir mano sutiktas vokietis, kalbino kitus žurnalistus ir prašė pasidalinti įspūdžiais po Chanel repeticijos. Manęs neužkalbino, tačiau buvo visai smagu nugirsti, ką kalba kiti. Apskritai ispanų aktyvumas gana didelis – iš vieno gavau dovanų medžiaginį maišelį. Smulkmena, tačiau ilgai prisiminsiu kaip šios nuostabios kelionės dalį.
Neilgai trukus, spaudos centras užsidarė, tuomet kurį laiką pavaikščiojau aplinkui, grožėjausi dekoracijomis, negalėjau atsidžiaugti, kad esu čia. Na, po to nieko labai įdomaus nenuveikiau. Šiek tiek pasivaikščiojau po miestą, šį tą pamačiau, bet, jei atvirai, galėjau atidžiau pasiplanuoti savo veiklą bei labiau atkreipti dėmesį į tai, kad viešasis transportas važiuoja gana retai ir nėra lengva susigaudyti, kokioje stotelėje autobusai ar tramvajai stoja. Nesijaučiu ką nors ypatingo pamačiusi ar nuveikusi. Vakare nuvažiavau į vietą, kurioje nakvosiu, apsistosiu iki pat dienos po „Eurovizijos“ finalo.
Sekmadienį laukė „Eurovizijos“ atidarymo renginys. Tai – vienas iš tų dalykų, kuriuos labiausiai norėjau pamatyti kelionėje (aišku, neskaitant pačių transliacijų žiūrėjimo gyvai arenoje), ir tai, ką patyriau, netgi pranoko lūkesčius. Na, diena visgi prasidėjo nuo kiek kitų dalykų. Ryte išėjau pasivaikščioti, apsidairyti aplinkui ir priėjau vieną labai gražią aikštę. Vienas iš dalykų, į ką ten atkreipiau dėmesį – ten vyko vaikų futbolo varžybos ir fone buvo leidžiamos šių metų „Sanremo“ festivalio dainos, tokios kaip „Ciao Ciao“, „Ovunque Sarai“ ir festivalio nugalėtoja, Italijai „Eurovizijoje“ atstovaujanti „Brividi“. Gal ir nereikia tuo stebėtis – panaši istorija pasikartojo tą pačią dieną, kai vakare užsukau į užkandinę pavalgyti.
Visgi sekmadienį pagrindinis dalykas man buvo atidarymo ceremonija. Neįkainojamas jausmas tai, ką kasmet stebiu, pamatyti gyvai, iš kiek kitos perspektyvos. Jeigu transliacijoje dažniausiai matome vedėjus, klausomės, ką jie kalba, klausomės, ką dalyviai pasakoja vėdėjams ir grožimės dalyvių aprangomis, tai šį kartą man buvo svarbiausia pakalbinti dalyvius bei pasidaryti su jais bendrų nuotraukų. Kviečiu paskaityti straipsnį, kuriame galite rasti, ką dalyviai man papasakojo, taip pat ten galite rasti ir keletą padarytų nuotraukų. Visa ši patirtis turėjo du šiokius tokius minusus – beveik nieko nemačiau, kas rodoma transliacijoje, ir teko gana ilgai palaukti, kol pirmosios delegacijos priėjo prie tos vietos, kur stovėjau. Neskaitant to, labai džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti. Matyti visus be išimties dalyvius gyuvai, iš arti yra vienas iš tų dalykų, apie ką ilgą laiką svajojau. Tad galite įsivaizduoti, koks jausmas buvo dar ir su nemaža dalimi dalyvių kalbėtis. Kalbantis su pirmaisiais dalyviais, prisipažinsiu, liežuvis pynėsi, rankos drebėjo, ir emocijos visą laiką tiesiog sprogo. Negalėjau patikėti, kad esu čia ir kalbuosi su atlikėjais, kuriais taip žaviuosi, ir kurie dalyvauja konkurse, kuris man tiek nežmoniškai daug reiškia. Po renginio, norėjosi verkti iš laimės.
Pirmadienis – diena, kai prasideda generalinės repeticijos, ir nors nepilnai, teko jas stebėti. Rytą skyriau tam tikriems asmeniniams reikalams, o paskui nusprendžiau nuvykti į „eurovizinį“ kaimelį. Nors tuo metu jokie renginiai ten nevyko, buvo įdomu pasižiūrėti, kaip ta vieta atrodo. Turiu pripažinti – kaimelis įsikūręs gražioje vietoje, o „eurovizinės“ dekoracijos man vis dar kaskart kelia pačius nuostabiausius jausmus.
Po to nutariau nuvykti į spaudos centrą ir, nors ir vėluodama, pasižiūrėti pirmąją generalinę repeticiją. Dėl nesklandumų su viešuoju transportu, ten nusigavau jau pačioje pabaigoje. Mačiau tik balsavimo užbaigimą, 2020-ųjų Italijos atstovo Diodato pasirodymą, Prancūzijos bei Italijos pasirodymus bei netikrą rezultatų skelbimą. Na, vis tiek tai buvo įdomi patirtis. Vėliau kartu su Tautvydu buvome pasivaikščioti, pavakarieniauti ir netikėtai, viename restorane prie gretimo staliuko prisėdo Graikijos atstovė Amandą Georgiadi Tenfjord su savo komanda. Štai, ką reiškia gyventi „euroviziniame“ burbule. Vėliau atėjo laikas tiesioginei transliacijai – antrosios generalinės repeticijos metu. Irgi įdomus, anksčiau nepatirtas dalykas – galėčiau tai palyginti su dabar labai populiariais reakcijų video (tarp kitko, labai kviečiame pasižiūrėti „Eurodienos“ YouTube kanale esančius Petunijos ir Justės Kraujelytės reakcijų į šių metų dainas video). Galima būtų palyginti so tokiais video, kai ten esantys žmonės iš tikrųjų viską mato ir komentuoja pirmą kartą (na, buvau mačiusi dalyvių antrąsias asmenines repeticijas, kardinalių pokyčių nuo jų nebuvo, bet, žinoma, tai buvo jau kur kas labiau išbaigti ir mažiau kritikuotini pasirodymai). Buvo įdomu pakomentuoti savo iš esmės pirmą reakciją. Ir apskritai daryti tiesioginę transliaciją realiu laiku, o ne visko aptarimą vakare.
Kitas dalykas, privertęs pagaliau pasijausti visiškai savo rogėse ar kaip namuose, buvo „eurovizinis“ vakarėlis tą pačią naktį, kuriame irgi buvome kartu su Tautvydu. Tai nebuvo oficialus „Euroklubas“, tačiau jame grojo „eurovizinės“ dainos, taip pat pasirodė tokios žvaigždės kaip šių metų Čekijos atstovai „We Are Domi“, Senhit, San Marinui atstovavusi 2011, 2021 metais ir išrinkta 2020-ųjų atstovė, taip pat – 2014 metų Portugalijos atstovė Suzy. Vienas iš pirmųjų dalykų, kas iškart sužavėjo – nesu didžiulė vakarėlių, diskotekų gerbėja, tačiau ten grojo „eurovizinė“ muzika, ir tai viską keičia. Vienas dalykas yra konkurso dainų klausytis namuose ar išgirsti vieną dainą kokioje nors parduotuvėje, ar pavyzdžiui, vakarėlyje. kitas dalykas – girdėti garsiai grojamas vien tik konkurso dainas viešumoje apie keturias valandas ir tuo mėgautis. Daug prideda ir žinojimas, kad žmonės aplinkui irgi yra „Eurovizijos“ gerbėjai. Į vietą, kurioje apsistojau, parsigavau jau paryčiais, bet tikrai buvo daugiau nei verta.
Šiandien laukia „Eurovizijos“ pirmasis pusfinalis. Didžioji metų šventė, jos kulminacija pagaliau išties prasideda! Laukite tęsinio, ir tegul Jūsų favoritai patenka į finalą.
