Eurodiena.lt

Mano pirmoji „Eurovizija“: prisistatymas ir lūkesčiai

Sveiki visi. Aš esu „Eurodienos“ redaktorė Austėja ir šiais metais man teko garbė turėti akreditaciją bei stebėti „Euroviziją“ iš arti. Tai mano pirmoji tokia patirtis. Ta proga, nusprendžiau nuolat dalintis savo įspūdžiais iš kelionės, bet visų pirmą, norėčiau trumpai papasakoti, ką man reiškia ši kelionė bei „Eurovizija“ apskritai ir kokių lūkesčių turiu.

Turiu nemažai „Eurovizijos“ prisimimų iš 2006, 2007 metų – kai kurias tų metų dainas girdėdavau namuose. Buvo prisiminimų ir vėliau – kokiais 2010-aisiais ar 2011-aisiais žiūrėjau ir dalį transliacijos. Visgi vieni svarbesnių metų, kurie mano ryšį su „Eurovizija“ pakeitė, buvo 2012. Prisimenu kaip vakar, kai 2012 metais pirmą kartą nuo pradžios iki galo žiūrėjau „Eurovizijos“ finalą. Tuomet dar buvau vaikas, ir reikėjo išsiprašyti tėvų, kad leistų dar neiti miegoti, o pabaigti žiūrėti, negalėjau praleisti. Tiesą sakant, geriausiai prisimenu net ne pačias dainas (na, gal keletą), bet visą atmosferą – man „Eurovizija“ atrodė be galo galingas, nežemiškas renginys. Sutapimas ar ne, bet lygiai po dešimt metų nuo savo pirmojo transliacijos žiūrėjimo važiuoju šį konkursą pamatyti gyvai.

EBU nuotr.

Vis dėlto, ne 2012-uosius, o 2014-uosius laikau svarbiausiais metais, pakeitusiais mano gyvenimą. Tai buvo metai, kai pirmą kartą stebėjau Lietuvos nacionalinę atranką, tada stebėjau ir konkurso pusfinalius, o po finalo atėjo noras dainų klausytis dar ir dar, ir taip ta aistra augo. 2014 metai dabar man yra didžiausią nostalgiją keliantys, o tų metų Švedijos atstovės Sannos Nielsen daina „Undo“ bei nugalėtoja iš Austrijos Conchita Wurst su „Rise Like A Phoenix“ simbolizuoja tą pradžią, kai tapau „Eurovizijos“ gerbėja. Būtent Švedijos dainą laikau ta, kuri paskatino įsimylėti „Euroviziją“ – iki šiol manau, kad tai absoliučiai nereali daina. Visgi, jei kas nors būtų pasakęs, kad mano aistra tęsis taip ilgai ir per aštuonerius metus įvyks tiek nuostabių dalykų, nežinau, ar būčiau patikėjusi.

EBU nuotr. 2014-ųjų Švedijos atstovė Sanna Nielsen

Tikiu tam tikra skaičių magija – man atrodo išties nuostabu, kad  geriausi dalykai, susiję su „Eurovizija“, vyksta kas ketverius metus – 2014-aisiais įsimylėjau šį konkursą, 2018-ųjų „Euroviziją“ iki šiol laikau visų laikų stipriausia, o 2022-aisiais konkursą pagaliau stebėsiu ne tik per ekraną.

EBU nuotr.

„Eurovizija“ man – visų pirma, didžiausia muzikos šventė. Muzika yra tas dalykas, kuris kelia daugiausiai emocijų. Pirmas dalykas, ko aš laukiu šiame konkurse – emocijų. Ar tai būtų dramatiškos baladės, jaudinančios iki širdies gelmių, ar galingas vokalas, nuo kurio kūnu laksto šiurpuliukai, ar dainos, keliančios šypseną iki ausų ar juoką, ar judėti priverčiančios dainos, ar netgi tai, ko tiesiog malonu klausyti ir į ką žiūrėti. Be to, tai yra nerealus būdas atrasti nuostabių atlikėjų bei dainų. Neabejotinai, net jeigu kai kurios dainos neskamba taip gerai gyvai, kaip studijinėje versijoje, tokias dainas galima bent jau įsitraukti į savo grojaraštį ir klausytis užsiimant savais reikalais. Net jeigu kai kurie pasirodymai išpildo lūkesčius, daina gali nebūti pakankamai išskirtinė, kad užimtų aukštą vietą. Ir vis tiek tokių dainų kuo puikiausiai galima klausytis kitame kontekste. Dažnai ateina noras pasidomėti ir šalių atstovų diskografija, kitomis dainomis, ir labai dažnai jie turi ir daugiau tokių perliukų, kaip tie, kuriuos atsinešė į „Euroviziją“. Galų gale, tai yra ir priežastis sekti nacionalines atrankas. Nepaisant nusivylimo, kad atrankoje buvo geresnių dainų, pasirodymų nei laimėtoja, tos geresnės dainos niekur nedingsta. Man pats didžiausias malonumas yra atrankų sezono metu pasipildyti grojaraštį tomis dainomis ir neįsivaizduoju, kaip galima praleisti šitą malonumą.

Galų gale, „Eurovizija“ nėra vien tik apie muziką. Į šį renginį galima žvelgti iš politinės perspektyvos, galima žiūrėti dėl azarto spėjant rezultatus ar dalyvaujant lažybose, galima stebėti iš režisūrinės pusės, taip pat aš ypač mėgstu galvoti apie „Euroviziją“ kaip apie socialinį reiškinį. Tai yra visgi vieta, kur daug kas ateina perduoti savo žinutę, požiūrį, nuo to dažnai priklauso ir rezultatai. Apskritai tai, kaip „Eurovizija“ sutraukia prie ekranų tiek daug žmonių, suvieniją žmones, turinčius skirtingų pomėgių bei interesų, parodo, koks tai universalus renginys.

EBU nuotr.

Kalbant apie šiųmetinę kelionę, pažadu, kad aprašysiu savo patirtis, stengsiuosi parodyti, ką reiškia konkursą stebėti spaudos centre ar gyvai arenoje. Labai noriu pasimėgauti kiekviena akimirka – tai pirmas dalykas, ko kolegos man linki. Taip pat tikiuosi pasiimti iš viso to kiek įmanoma, kad įspūdžių būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Turėsiu, ką žmonėms pasakoti daug metų į priekį. Tikiuosi naujų pažinčių, patirčių, pabendrauti su dalyviais. Iš viso to labai tikiuosi sukurti kuo įdomesnio turinio jums, mieli skaitytojai. Ačiū, kad skaitote!

Komentuoti