Greta Šmidt: „Neabejoju, kad galėčiau atstovauti šaliai tarptautiniu lygiu“

Atlikėja Greta Šmidt Lietuvos nacionalinėje atrankoje nėra naujokė. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti mergina pernai su kūriniu „Electronic Love“ sulaukė nemažai žiūrovų simpatijų, tačiau tą kartą to neužteko bilietui į finalą.

Šiemet Greta sugrįžtą su savo kūrybos daina „The One“. Kaip merginai seksis šįsyk, pamatysime jau artimiausiomis savaitėmis, o kol kas nusprendėme pakalbinti atlikėją apie „Euroviziją“, jos muzikinę veiklą ir kitus dalykus.

Sveika Greta. Malonu Jus vėl matyti Lietuvos nacionalinėje atrankoje. Papasakokite, ką veikėte per šiuos metus?

Žinoma, pirmiausiai esu labai patenkinta, kad daina „The One“ pateko į nacionalinę atranką. Tai buvo vienas iš mano šiųmetinių projektų ir kol kas sėkmingas (šypsosi — aut.past.)!

Kaip lietuviai mėgsta sakyti, ne mažai vandens nutekėjo nuo praėjusio vasario. Pirmą pusmetį aš įrašiau savo kūrybos albumą  „Red Tape Love“, sėkmingai pasirodžiau keletame džiazinės muzikos koncertų — tiek kaip grupės narė, tiek kaip solistė. Bendradarbiavau įvairiuose kūrybiniuose projektuose su vietiniais atlikėjais ir kūrėjais, na ir, žinoma, mokiausi, mokiausi, mokiausi. Esu Floridos Valstijos Universiteto Muzikos kolegijos antrakursė. Darbo tikrai daug, bet tai teikia ir daug malonumo, paskatina kūrybai.
Šią vasarą praleidau Lietuvoje, besistažuodama LRT ( tai jau mano antra stažuotė LRT, tuo esu labai patenkinta!). Čia mokiausi kūrybinės industrijos meno „iš kitos kameros pusės“, jeigu taip būtų galima pasakyti. Man nusišypsojo laimė mokytis iš geriausių režisierių ir operatorių. Stažuotės metu taip pat sukūriau savo pačios muzikinį vaizdo klipą „Summer“. Linksma buvo sudainuoti keliuose Vilniaus miesto šokių klubuose, teko garbė dainuoti savo kūrybos dainas per Jonines Sasnavoje. Lietuvos publika yra reikli, bet labai draugiška ir buvau sutikta šiltai.

Vos parskridusi atgal į JAV, vykau į Masačusetso valstijoje vykstančią kasmetinę Atlanto rajono Amerikos lietuvių skautų stovyklą, kur  teko vadovauti mažesniesiems. Na, o po to vėl prasidėjo intensyvios studijos universitete, repeticijos, muzikos kūryba ir „debatai“ su „įnoringomis mūzomis“…

Kad ir kaip terminai bespaustų, pagal „užsakymą“ rašyti sunku. Maniau kad šiais metais naujos dainos jau nebebus. Ir vėl gi, mintis kilo kažkur jau po Kalėdų, atsirado „The One“.  Nusišypsojo galimybė dainą pristatyti pusfinalyje. Beveik tuo pačiu metu sužinojau, kad įveikiau ir kitą konkursą: esu išrinkta Pasaulio lietuvių šokių šventės, vyksiančios šių metų liepos mėnesio pradžioje Bostone, vedėja. Taip kad snausti laiko nėra, reikia lėkti, lėkti norint visur suspėti. Esu be galo dėkinga savo profesoriams, kurie visokeriopai palaiko mano „Eurovizinį“ projektą, nes teks praleisti nemažai užsiėmimų. Aišku, technologija šiek tiek išgelbės — man suorganizuotas dalyvavimas kai kuriose paskaitose per „Skype“ (šypsosi — aut.past.).

Apibūdinkite savo šiųmetinį kūrinį „The One“. Apie ką jis?

Šiaip jau, kai nebūna nuotaikos, mane pagauna noras sėsti prie pianino ir kurti ilgas verksmingas melancholiškas balades. Taip aš atsikratau širdgėlos, išliedama ją dainoje. Taip gimė smuiko partija dainoje „The One“, o paskui visos kitos natos ir akordai savaime surado savo vietas. Gal ir galėčiau pasakyti kam skirta ši daina, tačiau, jei netyčia šis interviu pakliūtų jam į rankas… Tebūnie tai mano paslaptis.

Pats kūrinys yra daugiau meninės išraiškos, o ne tradicinės pop dainos stiliaus. Norėjau daugiau parodyti emocijų kaitą, kuri atsispindi žodžiuose „a spark that turned in to a flame, a want that turned into a need“ ( kibirkštis kuri virto liepsna, noras kuris virto  troškimu). Ir nors daina gana ritminga, mano nuomone, tai nėra labai linksma dainelė. Niekur nepasakyta, kad tas, apie kurį aš dainuoju, mane myli ar mylės, tai daugiau apie jausmą, kuris laiko mane sukaustęs ir neleidžia užsimiršti…

Kuri daina, „Electronic Love“ ar „The One“, yra artimesnė Jums pačiai? Kodėl?

„Electronic Love“ mano širdyje turi savo ypatingą kertelę. Tai daina, kuri man leido patikėti savo jėgomis, išreikšti savo pačios kūrybą, o ne vėl dainuoti populiariąją „už širdies griebiančią“ klasiką. Man net sunku šias dainas lyginti. Mat „The One“ yra daugiau nupoliruota, išieškota, daugiau atspindinti emocijas. Nemanau kad tai yra neigiamas dalykas, tačiau jei aš dainuočiau vien graudžias balades, ant scenos raudočiau, mano klausytojai stebėdami irgi brauktų ašaras (šypsosi — aut. past).

Kaip vyksta pasiruošimas nacionalinei atrankai? Ko galime tikėtis?

Pasiruošti šiam konkursui tikrai nėra lengva. Sunku susitaikyti su mintimi, kad mano varžovai jau seniai iš peties dirba ir repetuoja su savo komandomis: choreografais, šokėjais, muzikantais, prodiuseriais, spaudos atstovais ir t.t.  Didelė bala, Atlanto vandenynu vadinama, skiria mane nuo mano rankų-kojų, t.y. mano komandos. Aš repetuoju su savimi čia, jie — už jūrų marių. Net šiurpuliukai nueina, pagalvojus, kad pats pasirodymas bus sulipintas tik po to, kai aš vos ne paskutiniu momentu atskrisiu į Lietuvą.  Kita „maža“ smulkmena, kaip reikės persiorientuoti nuo +27 laipsnių šilumos į -27 laipsnių šaltį ? Tikiu, kad lietuviškas svetingumas ir nuoširdumas išbaidys visus speigus ir padės šauniai pasirodyti (šypsosi — aut.past.).

Ar jaučiatės pasiruošusi atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“?

Nors gyvenu Amerikoje, mano širdis ir siela yra lietuviška. Seneliai kilę iš Lietuvos, tėvai iš Lietuvos, gimiau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, daina sukurta apie tą vienintelį lietuvį — vadinasi viskas yra lietuviškas produktas. Aš stebiu „eurovizinius“ konkursus jau daugelį metų ir manau kad kaip tik ši daina gerai atrodytų ir skambėtų (ypač „dubstep“ dalis) didžiojoje „eurovizijos“ scenoje. Taigi, jei pavyktų įtikinti reiklius žiūrovus ir komisiją, neabejoju, kad galėčiau atstovauti šaliai tarptautiniu lygiu.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika? Ar dažnai koncertuojate?

Muzika — tai mano gyvenimas, mano pačios išraiška. Be jos aš būčiau kaip poetas be žodžių, dailininkas be dažų ar teptuko. Aš nemokėčiau išreikšti ką jaučiu. Kita vertus yra labai sunku stovėti ant scenos ir atverti savo jausmus plačiajam pasauliui (gal dainininkai, kurie tik dainuoja kitų parašytas dainas, bet patys nekuria, manęs čia nesuprastų). Didžiąją dienos dalį aš esu pasinėrusi į studijas — kiekvieną mielą dieną, kaip ir Lietuvos studentų, manęs laukia kalnai namų darbų, nesibaigiančių užduočių ir projektų, kuriuos stengiuosi kaip greičiau ir geriau atlikti, kad galėčiau atsikvėpti pasinerdama į muzikinę kūrybą.

Kaip ir kiekvienam studentui man labiausiai trūksta… miego, bet toks jau gyvenimas (šypsosi — red.past.). Paskutiniu metu didžioji dalis mano koncertinio ir sceninio gyvenimo yra susijusi su Floridos Valstijos Universiteto vokalinio džiazo ansambliu, kuriame man dažnai tenka pasireikšti kaip solistei, atliekant pačios sukurtus kūrinius. Ant scenos jaučiuosi kaip namuose, iš kurių niekur kitur ir netraukia.

Keli žodeliai „Eurodienos“ skaitytojams.

Be skaitytojų ir klausytojų muzikos kūrėjai ir atlikėjai neturėtų auditorijos. Linkiu puoselėti meilę muzikai, kuri pavirstų Jūsų gyvenimo meile. Linkiu sėkmės renkant šių metų atstovą didžiajai „Eurovizijai“. Tokia gausybė talentingų atlikėjų! Ačiū, kad skaitote, o dar labiau ačiū, kad klausotės. Jau vien dėl to jaučiuosi kaip nugalėtoja.

Dėkojame Gretai už atsakymus ir kviečiame paklausyti jos „eurovizinio“ kūrinio „The One“: