Eurovizija 2014 (dalyviai)Eurovizija 2014 (renginys)

„Pollapönk“: jokio išankstinio nusistatymo!

Eurodiena.lt nuotr.

Iš Kopenhagos praneša „Eurodienos“ reporteris Miroslavas

Gan skeptiškai lažybų bendrovių vertinti islandai antradienio vakarą daugelio nuostabai atsidūrė tarp dešimties finalininkų. Prieš pirmąjį pusfinalį pakalbinome spalvingąjį šešetą „Pollapönk“, kurį sudaro (nuotraukoje iš kairės į dešinę) Heiðar, Haraldur, Guðni, Arnar bei pritariantieji vokalistai Snæbjörn ir Óttarr.

Eurodiena.lt nuotr.
„Pollapönk“ (Eurodiena.lt nuotr.)

Kokie Jūsų pirmi įspūdžiai Kopenhagoje?

Heiðar: Viskas labai labai gerai. Gera kava ir maistas.
Arnar: Kol kas tik labai geri įspūdžiai.

„No Prejudice“ nėra tipinė „Eurovizijos“ daina. Kaip gimė mintis dalyvauti nacionaliniame „Eurovizijos“ finale Islandijoje?

Haraldur: Mes visi anksčiau dalyvavome nacionalinėje atrankoje. Aš ir jis – raudonas ir mėlynas. 2003 metais su grupe „Botnleðja“ likome antri. Guðni, Arnar ir Óttarr (geltonas, rožinis ir violetinis, – red. past.) dalyvavo 2008 metais su grupe „Dr Spock“ ir užėmė 3 vietą.
Arnar: Tai norėjome tik pirmos vietos.
Haraldur: Parašėme šią dainą specialiai „Eurovizijai“ ir norėjome paskleisti „no prejudice“ (jokio išankstinio nusistatymo, – red. past.) žinutę likusiam pasauliui. Ir štai mes esame Kopenhagoje.

Kaip kilo mintis tokia nuotaikinga forma pateikti rimtą temą, kuri apdainuojama kūrinyje?

Haraldur: Mes mėgstame pašėlusius dalykus. Nėra įstatymo, kuris draustų pateikti rimtą žinutę nuotaikingoje dainoje.

Kodėl sugalvotoje dainuoti šia tema? Ar Islandijos žmonėms būdingas išankstinis nusistatymas?

Arnar: Kiekvienas turi kokį nors išankstinį nusiteikimą prieš ką nors. Tai („no prejudice“ – red. past.) – žinutė, kurią turime girdėti kasdien, kad atkreiptume dėmesį į savo išankstinį nusiteikimą.

Išskyrus dainą, kokiais dar būdais kovojate prieš išankstinį nusistatymą realiame gyvenime?

Haraldur: Kai matome žmones, kurie turi išankstinį nusiteikimą, tiesiai šviesiai sakome: „ei, nesutinku su tuo, tai neteisinga.“ Tiesiog pasipriešiname jiems. Mes nepakeisime senų niekšų, kurie užaugo su išankstiniu nusistatymu, bet jauni žmonės neturi mokytis iš jų.

Gyvuojate kaip grupė nuo 2006 metų. Išduokite paslaptį, kaip iki šiol išsilaikėte kartu?

Heiðar: Mes (su Haraldur, – red. past.) kartu grojome nuo 1995 metų. Tereikia laikytis kartu, mylėti, kartais išgerti alaus (ne per daug).
Arnar: Tvirtiname ryši tiesiog kalbėdamiesi, kartu dirbdami. Visų bendradarbiavimas su visais.
Heiðar: Ir du bokalai alaus yra 20 % rezultato (juokiasi, – red. past.).
Haraldur: O jeigu mes nesutariame, bosas – aš (juokiasi, – red. past.).

Kalbant apie jūsų kostiumus, ar buvo sunku nuspręsti, kuris iš jūsų bus kokios spalvos?

Heiðar: Turėjome susitikimą.
Guðni: Buvo ypatingai sunku nuspręsti. Buvo labai ilgas ir sunkus susitikimas.
Heiðar: 2007 metais.
Haraldur: Ir nusprendėme. Aš – raudonas, Heiðar patenkintas mėlynas spalva.
Guðni: Arnar turėjo būti žalias, bet jo tas niekada netenkino.
Arnar: Ne, norėjau būti rožinis. Visą laiką dievinau rožinę, bet bijojau vilkėti šios spalvos drabužiais, nes tai yra tariamai „mergaičių spalva“ ar kažkas panašaus.
Haraldur: Kai Arnar buvo žalias, jo nesimatė filmuojant žaliame fone.
Arnar: Niekas manęs nematė (juokiasi, – red. past.).

Ne paslaptis, kad Óttarr yra Islandijos Parlamento narys. Kokios nuomonės apie jūsų muzikinę veiklą yra kiti politiniai kolegos?

Óttarr: Manau, kad jie yra šiek tiek nustebę, nes Parlamento nariams nėra būdinga groti, dainuoti ar užsiimti panašiais dalykais. Kita vertus, manau, labai svarbu, kad žmonės Parlamente būtų įvairūs. Taip pat manau, kad kolegos yra susidomėję šia mano veikla ir tuo pačiu jaučiu jų palaikymą dėl to, kad dalyvauju „Eurovizijoje“. Manau, kad tai yra geras būdas Parlamento žmonėms paskleisti žinutę auditorijai, kuri galbūt daugiau domisi „Eurovizija“, negu politika.

Du iš Jūsų (Heiðar ir Haraldur) esate ikimokyklinio ugdymo pedagogai. Jeigu ateitų toks momentas, kai reiktų rinktis tarp darbo su vaikais ir muzikos, ką pasirinktumėte?

Heiðar: Aš – muziką. Jeigu Islandijoje būtų galima pragyventi iš muzikos.

Šiuo metu tai neįmanoma?

Heiðar: Ne, esame maža valstybė.

 O Jūs, Haraldur?

Haraldur: Sunku pasakyti. Bandėme visiškai pasinerti į muziką, bet mums reikėjo truputį daugiau – duonos ir mėsos. Visiems sakėme, kad pelnysime pasaulinę šlovę, bet tai niekada neįvyko (juokiasi, – red. past.). Tuomet įstojime universitete į ikimokyklinio ugdymo programą. Tai ir yra priežastis, kodėl atsirado šis projektas. Pirma mūsų grupė buvo aš ir Heiðar, vėliau prisijungė Guðni ir Arnar. Kartu išleidome tris albumus. Mokytojauti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje yra puikus darbas. Nesu tikras, į kurią pusę aš eičiau. Mes naudojame muziką, kaip edukacinę priemonę.
Arnar: Ikimokyklinio ugdymo mokytojo profesija yra neapsakomai svarbi. Puiku, kad yra tokie mokytojai, kurie perduoda vaikams teigiamą žinutę.
Haraldur: Mes taip pat esame tarp vieno procento vyrų mokytojų ikimokyklinėse įstaigose Islandijoje. Šioje bei visose kitose profesijose turėtų būti lyčių balansas.

Minėjote, jog muzika bandote ugdyti, mokyti vaikus. Ar būtent jie yra Jūsų pagrindinė auditorija?

Haraldur: Visas diapazonas.
Heiðar: Sakyčiau, visa šeima.
Haraldur: Tai buvo pagrindinis tikslas – suburti grupę, kuri pasiektų tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

Grįžtant prie Jūsų dainos, mačiau, jog neseniai išleidote „No Prejudice“ Lo-Fi versiją. Panašu, kad gerai praleidote laiką, filmuodami vaizdo klipą Šiaurės Islandijoje.

Heiðar: Taip, labai gerai, labai gerai. Dainos teksto autorius yra Džonas Grandas ir ši versija muzikine prasme yra labai „džoniška“. Joje labai gerai atsiskleidžia tekstas.
Arnar: Turėjome puikią dieną netoli Akureyi.
Heiðar: Taip, kol jis nepagavo žuvies.
Arnar: Pagavau menkę.
Heiðar: Ir nukando jai galvą (šypsosi, – red. past.).
Arnar: Ne, ne. Buvo labai gerai praleistas laikas.

Įsivaizduokime, kad laimite konkursą. Koks būtų Jūsų kitas žingsnis?

Haraldur: Išgertume alaus (juokiasi, – red. past.).
Arnar: Švęstume, būtumėme laimingi.
Haraldur: Jeigu… Labai didelis „jeigu“. Mūsų žinutė pasiektų daug daug žmonių ir todėl labai džiaugtumėmės.

Ar ką nors norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams?

Heiðar: Jokio išankstinio nusistatymo. Prašome skleisti žinią. Labai prašome.

1 Komentaras

Komentuoti

Miroslav
„Eurodienos“ administratorius bei ilgalaikis redaktorius. 2007 metais įkūrė „Eurodienos“ pirmtakę „Eurosavaitę“.